Sapnas sapne
Šri Madhusudanas Naidu
Tai buvo prieš kelerius metus, kai dar gyvenau Raipure. Netikėtai pasijutau labai blogai, temperatūra buvo tokia aukšta, kad net iš lovos negalėjau atsikelti. Tada ir susapnavau Svamį. Sapne jis materializavo žiedą su žaliu deimantu ir užmovė man ant piršto. Kaip ir visi sapnai su Svamiu, taip ir šis sapnas man buvo tikra atgaiva. Ryte atsikėliau visiškai sveikas ir jau galėjau nueiti į Jo kambarį.
Per rytinę meditaciją paklausiau Svamio:
– Praėjusią naktį Tu atėjai į mano sapną ir padovanojai žiedą – buvau labai laimingas!"
Nusišypsojęs Jis atsakė:
– Taip, tai įvyko tame sapne. Šitai vyksta šitame sapne.
– Taip, visa šita yra sapnas, kuris su laiku išnyks. Neišnykstanti tiktai sąmonė. Kaip sapnuodamas tu nesuvokei, kad esi sapne – tol, kol nepabudai, – taip ir būdros sapne tu negali suvokti jos netikrumo. Kas yra tikra, gali sužinoti tik iš jos pabudęs.
– Bet, Svami, šis sapnas atrodo toks tikroviškas, toks įtikinantis, – bandžiau ginčytis.
– Kuo sapnas detalesnis, tuo įtikinamenis. Kuo labiau į sapną įsitraukia pojūčiai, tuo tikroviškesnis jis atrodo. Todėl išmintingi žmonės savo pojūčius laiko per atstumą nuo pojūčių objektų ir visą laiką yra panirę į tikrąjį save – tada jie neapsigauna, netikrovę palaikydami tikrove.
Ir iš tikrųjų, buvau pastebėjęs – kuo detalesnis būdavo sapnas, tuo tikroviškesnis jis atrodydavo ir tuo labiau įsijausdavau į jį – tol, kol suskambėdavo žadintuvas ir aš pabusdavau, su palengvėjimu supratęs, kad mane persekiojęs tigras buvo tiktai sapne!
– Taip! Aš esu tasai žadintuvas, kuris tave pabudina iš šito sapno, – žaismingai nusišypsojo Svamis.
Nusišypsojęs Jis atsakė:
– Taip, tai įvyko tame sapne. Šitai vyksta šitame sapne.
– Šitame sapne? – bandžiau susigaudyti.
– Taip! Šitai irgi yra sapnas.
– Tai kodėl mes to nesuprantam? Kodėl galvojam, kad tai tikra? – paklausiau.
Tai, ką Jis atsakė, man buvo pats geriausias paaiškinimas apie šventraščiuose minimas sąmoningumo būsenas, kurios yra džagrit (būdra), svapna (sapnavimas), sušupti (gilus miegas) ir turja (sąmonė).
Tai, ką Jis atsakė, man buvo pats geriausias paaiškinimas apie šventraščiuose minimas sąmoningumo būsenas, kurios yra džagrit (būdra), svapna (sapnavimas), sušupti (gilus miegas) ir turja (sąmonė).
– Taip, visa šita yra sapnas, kuris su laiku išnyks. Neišnykstanti tiktai sąmonė. Kaip sapnuodamas tu nesuvokei, kad esi sapne – tol, kol nepabudai, – taip ir būdros sapne tu negali suvokti jos netikrumo. Kas yra tikra, gali sužinoti tik iš jos pabudęs.
– Bet, Svami, šis sapnas atrodo toks tikroviškas, toks įtikinantis, – bandžiau ginčytis.
– Kuo sapnas detalesnis, tuo įtikinamenis. Kuo labiau į sapną įsitraukia pojūčiai, tuo tikroviškesnis jis atrodo. Todėl išmintingi žmonės savo pojūčius laiko per atstumą nuo pojūčių objektų ir visą laiką yra panirę į tikrąjį save – tada jie neapsigauna, netikrovę palaikydami tikrove.
Ir iš tikrųjų, buvau pastebėjęs – kuo detalesnis būdavo sapnas, tuo tikroviškesnis jis atrodydavo ir tuo labiau įsijausdavau į jį – tol, kol suskambėdavo žadintuvas ir aš pabusdavau, su palengvėjimu supratęs, kad mane persekiojęs tigras buvo tiktai sapne!
– Taip! Aš esu tasai žadintuvas, kuris tave pabudina iš šito sapno, – žaismingai nusišypsojo Svamis.
