Ką iš tikrųjų reiškia klausytis širdies?

Per Svamio vizitą Singapūre, 2016 m. sausio 5 dieną vykusiame satsange, vienas sekėjas Jo paklausė, ką iš tikrųjų reiškia klausytis savo širdies.

Klausimas: Svami, daugelyje savo kalbų Tu sakai, kad mes klausytume savo širdies. Bet iš tikrųjų tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės priimdami sprendimus nesiklauso širdies – jie remiasi faktais ir skaičiais. Gal galėtumei paaiškinti, būtent ką turi mintyse sakydamas, kad priimdami sprendimus mes turime klausytis savo širdies?

Svamis (per Madhusudaną Naidu): Tavo klausime yra ir atsakymas. Sakai, kad reikia klausykis savo širdies, o paskui priduri, kad tu nesiklausai savo širdies. Faktai ir skaičiai, duomenys ir samprotavimai – visa tai yra gerai, tačiau reikia siekti, kad jūsų sprendimai neštų gėrį ne tik jums patiems, bet ir kitiems. Visiems nešti gėrį gali tiktai tiesa, kitais atvejais vieniems bus gerai, bet kitiems negerai. Jei klausysitės savo širdies, ji jums pasakys, kas atneš gėrį visiems, o ne jums vienam. Tai nereiškia, kad širdies balsu turite sekti dirbtinai, nenuoširdžiai.

Kartą į savo interviu kambarį pasikviečiau du studentus. Vieno paklausiau: „Ar gyvendami bendrabutyje jūs vienas kitą mylite, ar padedate vienas kitam?“ Jis atsakė: „Taip, Svami. Per praeitą egzaminą jis nežinojo teisingo atsakymo, tai aš jam pasakiau. Aš jį myliu, todėl jam padėjau. Nenorėjau, kad jis neišlaikytų egzamino ir nusimintų. Norėjau, kad džiaugtųsi.“

Paaiškinau jam, kad šitoks poelgis nėra širdies klausymasis – kai elgiesi iš tiesų klausydamasis širdies, tuomet poelgiai neša gėrį visiems. Tas poelgis kilo iš prisirišimo. Jis „mano draugas“, aš noriu padėti „savo draugui“, ir todėl taip elgiuosi. O jeigu judu varžytumėtės dėl tam tikros vietos klasėje, ir jeigu jis tavęs paklaustų teisingo atsakymo, ar ir tada jam pasakytum? Nepasakytum. Tiesą sakant, gal net klaidingą atsakymą duotum, kad jis surinktų mažiau balų nei tu. Tai nėra širdies klausymasis. Jei iš tikrųjų būtum klausęsis širdies, tam berniukui būtum pasakęs: „Ne. Tai prieštarauja dharmai. Tai neteisinga. Nesvarbu, kad prarasi kelis balus, užtat galėsi džiaugtis, kad neapgaudinėjai. Tai bus pamoka, kad egzaminams reikia rengtis. Grįžk, dar pasimokyk ir surink daugiau balų. Tokia yra dharma.“

Taigi, širdies klausymasis turi būti vertinamas atsižvelgiant į dharmą. Dharma kyla iš vidaus. Dharma nėra religija. Religijoje vieni sakys, kad melstumėtės atsisukę į rytus, kiti – kad į vakarus, treti – kad į šiaurę, dar kiti gali liepti atsisukti į pietus. Tai kaip jums elgtis? Visa tai tėra konkrečios taisyklės. Konkrečiose mokyklose yra konkrečios taisyklės, tačiau visų svarbiausia yra tai, kas kyla iš vidaus. Kas kyla iš vidaus, teikia gėrį ir jums, ir kitiems – ir ne trumpam, o ilgam. Tai gėris praeityje, gėris dabartyje ir gėris ateityje. 

Jeigu šis berniukas apgaudinės, leisdamas savo draugui išlaikyti egzaminą, ar manote, kad tas jo draugas grįžęs puls mokytis ir kitam egzaminui pasirengs geriau? Ne. Jis galvos šitaip: „Turiu draugą, kuris visuomet klausosi širdies, ir jis man padės surinkti reikalingą balų skaičių.“ Jeigu iš tiesų įsiklausytumėte į savo vidinį balsą, nekiltų klausimų. Kai kalba širdis, jūs neabejotinai žinote, kad tai širdies balsas – jis labai stiprus. Tačiau kaip būna? Protas be paliovos tauškia. Jeigu visi šiame kambaryje imtų kalbėti, ar girdėtumėte ką Aš sakau? Girdėti būtų neįmanoma. Dabar Mane girdite, nes visi tyli. 

Taip ir reikia elgtis: leisti protui nutilti, kad jis liautųsi „įgarsinti“ visas savo idėjas ir nuomones, visus savo faktus ir skaičius; tegul jis šiek tiek nurimsta – tada ir priimkite savo sprendimą. Skubėdami pridarote klaidų, o klaidos atneša liūdesį, tad nesiskubinkite. Prieš ką nors nuspręsdami, skirkite tam laiko. Surinkite visus savo skaičius, visas savo idėjas ir viską sudėkite priešais save, o paskui atsisėskite, melskitės ir mąstykite: „Kaip visą šią informaciją panaudoti taip, kad mano sprendimas derėtų su širdies balsu?“ Toks yra teisingas būdas.

Turite mokytis praktiškai. To nedarydami nieko negalėsite pasiekti gyvenime. Netgi vaikščioti, kalbėti, rašyti, skaityti mokėtės praktiškai. Vadinasi, praktiškai mokytis sugebate. Ir klausytis širdies reikia mokytis praktiškai. Man atrodo, kas Aš jums rodžiau per daug stebuklų, ir jūs prie jų pripratote! Jūs visados norite, kad įvyktų stebuklas ir jums patiems nereikėtų stengtis. Tai nėra teisinga. Dabar jūs jauni. Kol vaikas mažas, mokytojas sėdi kartu su juo ir padeda paruošti namų darbus. Tačiau kai vaikas užauga, namų darbus jis turi daryti pats, savarankiškai. Taigi, dabar metas mokytis savarankiškai. Turite išmokti tobulai girdėti savo širdį ir daryti tai, ką ji sako.

Šaltinis: Sri Sathya Sai Vrinda