Istorija apie karalių Vipaščitą

Narasimha Martis papasakojo istoriją apie karalių Vipaščitą, kuris buvo ne tik didis karalius, ne tik visais pavaldiniais rūpinosi kaip savo paties vaikais, bet ir visuomet padėdavo jiems, jų labui įsteigė daug jiems tarnaujančių institucijų, taip pat pavaldiniams suteikdavo daug džiaugsmo savo kalbomis apie Dievą. Žmonės jį laikė ne tik kilniu karaliumi, bet ir didžiu Mahatma, didžiu šventuoju. Kai karalius numirė ir paliko savo fizinį kūną, iš dangaus suskridę angelai norėjo jį pasiimti į dangų. Karalius pasakė angelams, kad jis norėtų pamatyti tokią vietą, kurioje daug kančios – kad jis norėtų aplankyti pragarą. Angelai prašė keliauti į dangų, nes dangus jam buvo skirtas už dorybingą gyvenimą.

Angelai nugabeno karalių į pragarą (Narakam). Tenai jis išvydo besišypsančius, laimingus žmones, ateinančius paliesti Vipaščito pėdų. Paliesdami jo kojas, laikydami jam už rankos, žiūrėdami į jį šie žmonės buvo labai laimingi – pragare karalius matė labai daug laimės. Visur tvyrojo džiugesys ir palaima. Vipaščitas pasakė angelams, kad jis buvo girdėjęs, jog pragaras yra kupinas liūdesio ir kančių, tačiau čia viskas priešingai – daug laimės, džiaugsmo ir palaimos! Angelai atsakė: „Visur, kur tu eisi, ten bus džiaugsmas, ten bus palaima, ten bus laimė. Net jeigu tai pragaras – jeigu tu ten nueisi, jis taps dangumi!“

Vipaščitas paklausė: „Jeigu dabar aš išeisiu į dangų, kas atsitiks šioje vietoje?“ Angelai atsakė: „Kai tik paliksi šią vietą, čia įsigalės liūdesys ir kančia.“ Tada Vipaščitas tarė: „Aš nusprendžiau pasilikti čia. Aš nenoriu eiti į dangų.“

Narasimha Murtis tęsė: „Būtent tai padarė ir Bhagavanas Šri Satja Sai Baba. Pasaulyje Jis gyveno 85 metus. Tie, kurie matėte arba Babą, arba Prašanti Nilajamą, arba Vaitfildą – filmuose ar netgi fiziškai, tie žinote: kur yra Jis, tenai yra džiaugsmas, ten yra palaima, ten yra laimė. Šis pasaulis vadinamas Ašarų pakalne. Tačiau kur tik Baba eidavo, visur žmonės užmiršdavo savo liūdesį, savo kančias; jie patirdavo dievišką džiaugsmą, dievišką palaimą. Jo sekėjai ir kiti žmonės visame pasaulyje laikė Jį ne tik didžiu karaliumi ar didžiu šventuoju – Jį laikė savo Tėvu ir Motina.“

Batikaloa, Šri Lanka, 2016 m. liepos 11 d. 

Šaltinis: Sri Sathya Sai Vrinda