Kol paskutinis žmogus žemėje negrįš į Dharmos kelią, tol Svamio misija nebus baigta

Kol paskutinis žmogus žemėje negrįš į Dharmos kelią, tol Svamio misija nebus baigta

Viena dieviškojo vizito diena.
2016 m. liepos 10 d. Kolombo, Šri Lanka.

Po pusryčių, kuriuose buvo patiektas Pietų Indijos ir Šri Lankos maistas, Svamis dovanojo kelis interviu ir paskui išvyko į parlamento pirmininko Šri Karu Džėjasurjos rezidenciją. Kai Svamis atvyko į oficialią rezidenciją, Jį palydėjo į Pasitarimų kabinetą, kurioje turėjo įvykti oficialus Šri Satja Sai Karuna Nilajam fondo susirinkimas.

Svamis kartą pirmininkavo vienam iš panašių susirinkimų; šįkart jausmas buvo išskirtinis, nes viskas vyko oficialiame pasitarimų kabinete, prie stalo su daugybe mikrofonų, ir viskam vadovavo Svamis, susirinkimo Pirmininkas!

Vos tik įėjęs į kabinetą Svamis pastebėjo, kad nėra Džėjasurjos, Jis pasiteiravo: „Kas šiandien bus pirmininkas?“ Paskui Jis atsisėdo į pirmininko kėdę ir pasakė, kad susirinkimo moderatoriumi bus Jis. Vienas iš Tarybos narių visus supažindino su susirinkimo darbotvarke ir trumpai referavo, kas nuveikta po to, kai brolis Sutharšanomas padovanojo žemės sklypą Šri Satja Sai Karuna Nilajam fondui. Svamiui irgi buvo pateiktas aplankas su darbotvarke, kurią Jis peržiūrėjo versdamas lapą po lapo. Diskusijos sukosi apie būsimą fondo veiklą, ir joms tiesiogiai vadovavo Svamis. Jis paprašė pastatyti nedidelę bendrosios paskirties ligoninę, kuri vėliau per kelerius metus išaugs į specializuotą ligoninę. Primindamas Aukščiausios specializacijos ligoninę Prašanti Nilajame, kuri buvo pastatyta per šešis mėnesius – ir tai buvo atlikta tais laikais, kada susisiekimas ir transportas buvo prasti, Jis visus paskatino ligoninę pastatyti per šešis mėnesius, kad Jis atvykęs per Naujuosius metus (2017) galėtų ją inauguruoti. Pasiteiravęs visų dalyvių nuomonės, Jis kiekvienam iš Tarybos narių, paskyrė tam tikrus darbus, atitinkančius jų patyrimą. Susirinkimą Svamis užbaigė palaimindamas visą komandą – dabar labiau nei bet kada anksčiau jie degte degė noru imtis veiklos.

Paskui Svamį palydėjo į salę, kurioje buvo patiektas maistas ir kurioje Jo laukė daug sekėjų. Svamis asmeniškai pasižiūrėjo, kas yra yra serviravimo induose ir peržiūrėjo meniu. Matydamas platų vaišių pasirinkimą, Jis juokais pakomentavo: „Pietūs užtruks iki vakarienės!“ Vaikščiodamas Jis priėjo prie darbuotojos, kuri tenai buvo pagal protokolo reikalavimus, ir jos pasiteiravo: „Kur tavo vyras?“ Ji pasakė, kad yra dar neištekėjusi, ir į tai visažinantis Viešpats atsakė: „O! Tu jį pažįsti daugiau kaip 10 metų, savo mokyklos draugą, bet iš baimės vengi vestuvių. Nebijok ir ištekėk!“ Jis davė jai vibhučio ir ją palaimino. Jos džiaugsmui nebuvo ribų!
Svamis nuėjo į pirmąjį rezidencijos aukštą, Savo kambarį. Eidamas per didžiulį ilgą koridorių, skoningai papuoštą gražiomis užuolaidomis, Svamis pakomentavo, kad tai panašu į Maisoro rūmus!

Po pietų ir trumpo poilsio Svamis atvyko į viešą satsangą, kuris vyko Ramakrišnos misijos auditorijoje – čia nekantriai Viešpaties laukė apie 600 žmonių. Svamis įėjo kai buvo giedamos Vedos. Jaunimas iš Australijos Svamio Lotoso Pėdoms skyrė gražių dainų. Po to jaunimas deklamavo eiles iš budistinių raštų, Biblijos, Korano ir Vedų.

Šri Mithunas Džajaramanas, vienas iš pagrindinių Svamio kelionės į Šri Lanką organizatorių, pasveikino Svamį ir išreiškė savo nuoširdų dėkingumą Jam. Buvo parodyti du trumpi filmukai apie besitęsiančią Viešpaties misiją – švietimą ir sveikatos apsaugą.

Pirmasis renginio kalbėtojas buvo Šri C. Šrinivasas. Jis labai gražiai žodį „karuna“, kuris reiškia gailestingumą, palygino su Svamiu. (Programos organizatorius buvo Šri Satja Sai Karuna Nilajam fondas, kuris buvo įsteigtas per paskutinį Svamio apsilankymą Šri Lankoje ir palaimintas darbui – pastatyti Jo Ašramą Batikaloa mieste, šalies rytinėje provincijoje.) Žodį „karuna“ (sanskr. gailestingumas) jis gretino su Svamiu, kuris šį žodį įkūnija. „Trys žodžiai eina prieš žodį „Karuna“ – tai „Šri Satja Sai“. Daugeliu atvejų „karuna“ ir „Šri Satja Sai“ yra sinonimai, jie žymi tą patį dalyką, tik skirtingai. Pirmutinė žodžio „karuna“ reikšmė yra „gailestingumas“. Ir labiausiai išreikšta vertybė ir dorybė, kurią Svamis skelbė Savo mokymu ir gyvenimu, dėl kurios nenuilsdamas dirbo – buvo ir yra gailestingumas. Kai mus globoja Šri Satja Sai Karuna, tuomet mes iš tiesų imame suprasti esmingiausią žmogaus gyvenimo prasmę.“

Šri Šrinivasas kalbėjo, kad „karuna“ yra Svamio atnešta žinia, „karuna“ yra ir gyvenimo esmių esmė, prasmė ir tikslas. „Mes visi esame „karunos“ įsikūnijimai, – kalbėjo jis. – Esu įsitikinęs, kad per ateinančias dienas ir mėnesius dar daug kas įvyks.“

Antrasis kalbėtojas, Šri B. N. Narasimha Murtis, kalbėjo apie gyvenimą, praleistą kartu su Svamiu, daugiau nei 50 metų – „anksčiau, kai Jis buvo fiziniu pavidalu, ir dabar, kai Jis subtiliuoju pavidalu, kas yra neįtikėtina lyla, neįtikėtina manifestacija. Ką mes apie Jį žinome? Kadangi gyvenau su didžiu dvasiniu mokytoju Bhagavanu Šri Satja Sai Baba – kuris yra ne kas kitas, o patsai Viešpats Šri Rama, kuris yra ne kas kitas, o patsai Viešpats Buda – kažkas manęs paklausė: „Ką tu žinai apie Bhagavaną Šri Satją Sai Babą?“ Kaip Jis Pats sakė, Jo nepažįsta niekas. Tai kodėl žmonės visame pasaulyje stato Jam šventyklas, bažnyčias, mečetes, sinagogas, pagodas ir pačiais įvairiausiais būdais garbina tą Vieną Dieviškumą, apie kurį mes nieko nežinome? Nes mes tikime, kad Jis yra gailestingas mūsų prieglobstis, mes tikime, kad Jis yra meilės šventovė. Štai kodėl žmonija nuo neatmenamų laikų meldžiasi šiam Dieviškajam principui, kuris skirtingais istorijos laikmečiais įsikūnija į įvairius dieviškuosius asmenis. Pasaulis apie Jį žino tiek, kiek Jis Pats apie Save atskleidžia, ar tai būtų Šri Rama, ar Viešpats Buda, ar šiandien – Bhagavanas Šri Satja Sai Baba.

Šri Narasimha Murtis kalbėjo apie Viešpaties Ramos patikinimą, skirtą visai žmonijai: „Jeigu nors vieną kartą jūs ateisite pas Mane ir iš visos širdies, su ašaromis akyse, ištarsite Man: „Viešpatie, aš priklausau Tau“ – ar būtumėte vyras, ar moteris, paukštis ar žvėris, Aš jums suteiksiu visišką laisvę nuo baimės.“ Antraip, anot brolio Šrinivaso, argi kas kviestųsi beždžiones į Savo karius, ar kas priimtų voveraičių pagalbą, ar kas priimtų erelių ir paukščių pagalbą – jeigu tasai „Jis“ nebūtų gailestingumo įsikūnijimas? Vienas dalykas, kurio mokė ir Viešpats Buda, buvo absoliučiai svarbus ir Jo laikų Indijoje, ir kiekvienoje kitoje šalyje, kiekvienam žmogui – tai mokymas apie gailestingumą. Jis sake: „Ahimsa paramodharmaha.“ Jis skelbė, kad taikumas (neprievarta) yra amžinasis įstatymas. Tą matome ir Dhammapadoje, kur Buda skelbia, kad neapykanta negalima įveikti neapykantos, neapykantą galima įveikta tik meile. Tai yra amžinasis įstatymas. Būtent tai ir daro Bhagavanas Šri Satja Sai Baba.“

Svamis Savo kalbą (per Madhu) pradėjo sakydamas: „Toks yra Mano pasižadėjimas – dovanoti žmonijai palaimą, ginti ją. Ko stinga varguoliams ir prislėgtiesiems – tai Mano meilės, Aš noriu ją jiems suteikti ir šitaip pašalinti jų kančią. Tai Mano priesaika – kad paduosiu ranką visiems, kurie išklydę iš Dharmos kelio, ir grąžinsiu juos į teisingą kelią. Kas yra tikrasis atsidavimas Man? Tikrasis sekėjų atsidavimas Man yra priimti nepasisekimą ir sėkmę, liūdesį ir džiaugsmą vienodai, su tokiu pačiu nusiteikimu. Štai kas yra atsidavimas Man.“

Svamis toliau aiškino, kad šiuos žodžius Jis buvo parašęs laiške savo broliui Sešamai Radžu, kuris labai seniai, 1949 m., nerimavo, kad jo jaunesniajam broliui kas nepakenktų. Satjam – tokiu vardu Jį tuomet vadindavo draugai – garbė ir šlovė vis labiau augo, dėl ko vis labiau didėjo ir aplinkinių žmonių pavydas bei neapykanta Jam. Satjam sulaukdavo daug grasinimų, kad liautųsi daryti savo darbą, todėl Jo vyresnysis brolis, girdėdamas apie tokius grasinimus ir bandymus sustabdyti Satjam nuo Jo darbų, labai nerimavo ir Svamio prašė to paties: „Esi visai jaunas, o kalbi tokius dalykus, kurie aplinkiniams žmonėms ne prie širdies. Būtų geriau, jeigu Tu visą savo mokymą pasilaikytum sau, užuot vaikščiojęs visur ir kalbėjęs tai, kas kitus erzina.“ Tuomet Svamis parašė atsakymą, kuriame atskleidė broliui Savo misiją.

Svamis kalbėjo, kad „misija, kurios Jis ėmėsi, tęsiasi ir dabar. Jis tesi tai, ką yra kažkada pasakęs, ir tol, kol paskutinis žmogus žemėje nebus transformuotas ir netaps žmogumi, besilaikančiu savo Dharmos, t.y. priedermės gyventi pagal savo tikrąją dieviškąją savastį, tol Svamio misija nebus baigta. Grąžinti į Dharmos kelią tuos, kurie nuklydo nuo Dharmos kelio – tai yra Svamio priesaika. Nelaimių ir liūdesio prislėgtiems pasaulio žmonėms suteikti nesenkantį džiaugsmą, kuris kyla iš savo paties dieviškumo patyrimo – tai yra Svamio misija. Tuos, kurie stinga būtiniausių dalykų, kurie gyvena nepritekliuje ir varge, aprūpinti tuo, ko jiems trūksta, palengvinti jų gyvenimą ir suteikti pagalbą – tai yra Svamio misija; ir mokyti žmones vienodai ramiai priimti ir džiaugsmą, ir liūdesį – tai yra Svamio pareiga, kurią Jis prisiėmė. Ir kol to reikės, tol Svamio misija negali būti užbaigta!“

Svamis pateikė Budos pavyzdį – Kolombo mieste visur labai daug jo statulų ir atvaizdų. Bet kas iš tikrųjų pradžiugintų Budą – tai ne statulų statymas, bet jo mokymo apie gailestingumą laikymasis. „Hrud plius Daja yra Hrudaja (sanskr. širdis). Ir Svamis džiaugsis tik tuomet, jeigu jūs gyvensite pagal Jo mokymą, o ne tik garbinsite Jį su gėlėmis ir vaisiais. Jeigu norite aukoti, paaukokite Jjam savo kūno lapą, savo širdies gėlę, savo poelgių vaisių ir savo palaimos ašarų vandenį.“

„Gyvenkite taip, kad pagal jus žmonės galėtų spręsti apie Mane. Nemirtingumą gali suteikti tik gyvenimas, pašvęstas kitų labui.“

Svamis atsakė į kelis sekėjų klausimus. Vienas sekėjas, kuris anksčiau Svamiui tarnavo Putapartyje, paklausė Jo, ar jis galėtų kokiu nors būdu pasitarnauti būsimoje ligoninėje Šri Lankoje. Svamis atsakė: „Žinoma, geriems darbams Mano leidimas nereikalingas. Kai beždžionės statė tiltą, nešiodamos didelius uolienos luitus, jas stebėjo maža voveraitė ir galvojo, kaip ji galėtų pasitarnauti, nes luitams nešioti ji buvo per maža. Tačiau troškimas pasitarnauti Viešpačiui ir sudalyvauti Jo misijoje buvo toks stiprus, kad ji suvilgydavo kailiuką vandenyje, išsivoliodavo smėlyje ir nubėgusi ant tilto smėlį nuo kailiuko nupurtydavo, kad užlygintų tarpus tarp uolienos luitų, kad niekas eidamas nesusižeistų pėdų. Šri Rama padėkojo už jos pasitarnavimą ir paglostė jai nugarą, ir dabar tą Ramos prisilietimą primena dryžiai ant voveraitės nugaros.“

Atsakęs į kelis klausimus, palaiminęs vakaro prasadą, priėmęs Mangala Arati ir apeidamas salę dosniai palaiminęs sekėjus, Svamis išvyko į generolo Rohano de Silvos Daluvatės, buvusio Šri Lankos kariuomenės vado, namus vakarienės. Tai buvo jaukus artimų draugų ir šeimos susibūrimas, kuriame Viešpats visus užliejo Savo malone. Generolas Daluvatė, jo žmona Džajantė ir jų vaikai jau daug dešimtmečių yra atsidavę Viešpaties sekėjai. Svamis atskleidė, kad prieš 25 metus, kai generolas pakvietė Svamį apsilankyti jo namuose, Svamis pažadėjo tai padaryti, ir šią dieną pažadas buvo ištesėtas!

Po vakarienės Bhagavanas ir Jo palyda sugrįžo į Džajavardeno namus.

Šaltinis: saivrinda.org
Print Friendly Version of this page Get a PDF version of this webpage

Raktiniai žodžiai :