Avatarai retai duoda tiesioginius pamokymus

Kai po 14 tremties metų, praleistų miškuose, Rama sugrįžo į Ajodją, Kaikėja, kuri atgailavo dėl didžiulės skriaudos, kurią ji padarė Ramai, priėjo prie Ramos, kai Jis buvo vienas, ir maldavo: „Mano brangus Rama, nors aš žinojau apie tavo dievišką kilmę, tačiau mane apakino mano savininkiškumas ir aš tau nepelnytai suteikiau tiek daug sunkumų. Būk malonus, duok man upadešą (dvasinį pamokymą), kad man būtų atleista ši siaubinga nuodėmė, kurią aš padariau tokiam tauriam žmogui, koks esi Tu.“

Atsakydamas Rama jai nedavė tiesioginio pamokymo (upadešos), tačiau davė užuominų. Šis bruožas būdingas visų laikų Avatarams. Avatarai retai duoda tiesioginius pamokymus. Jei jie nori ką pasakyti, dažniausiai tai pasako užuominomis ir labai retai naudoja tiesioginio pamokymo metodą. Jie taip daro todėl, kad kiekviename žmoguje yra Dievas, kuris gali pasireikšti staiga, susiklosčius palankioms aplinkybėms – panašiai kaip gyvybinga sėkla savaime sudygsta ir užauga medžiu, jei tik susidaro tinkamos sąlygos pasireikšti jos potencialui.

Žmogų reikia skatinti, kad jis pats save ugdytų. Jį nukreipti galima tik užuominomis, kurios turi būti pasakytos tinkamu laiku, o ne primetant kitų tiesioginius nurodymus, kurie pamina jo laisvę ir orumą. Trumpai sakant, norint padėti žmonėms pasaulietiniuose ar dvasiniuose reikaluose, geriausia laikytis šio principo – „Padėk kitiems padėti sau“ arba „Geriausia pagalba – pagalba sau.“

Todėl, laikydamasis šio požiūrio, Šri Rama tąkart Kaikėjai pasakė: „Mama! Prašau, dabar nusimaudykite šventoje Sarajaus upėje, o paskui ateikite išklausyti Mano pamokymo (upadešos). Tačiau kai maudysitės Sarajaus upėje, stebėkite, kas vyksta pakrantėje.“ Kaikėja kartu su savo palyda nuėjo prie upės ir išsimaudžiusi grįžo pas Ramą. Rama jos pasiteiravo: „Mama, dabar tu Man papasakok, ką matei Sarajaus pakrantėse.“ Kaikėja atsakė, kad upės pakrantėse ji matė daug besiganančių avių ir ožkų, kurios visą laiką bliovė ir mekeno „me-e-e, me-e-e“. Sulig tais žodžiais Rama jai pasakė, kad tasai mekenimas „me-e-e, me-e-e“ ir yra jai skirtas Jo pamokymas. Jis paaiškino, kad avių ir ožkų mekenimas reiškia „Kas aš esu? Kas aš esu?“ Paskui pridūrė, kad jeigu net avims rūpi šis klausimas „Kas aš esu?“, tai jeigu šis klausimas nerūpi žmogui, tuomet jis yra blogesnis už avį.

Visi pirmiausia turėtų ieškoti atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“ Jei nežinote, kas jūs patys esate, tai kokia prasmė bandyti viską žinoti apie kitus? Gimę jūs verkėte „Koham (Kas aš)?“ Neturėtumėte ir numirti su tuo pačiu klausimu lūpose. Mirdami turėtumėte džiugiai pareikšti „Soham (Aš esu Tai)!“ Tik tuomet jūs pateisinsite savo kaip žmogaus gimimą ir patirsite pasitenkinimą, kad pasiekėte žmogaus gyvenimo tikslą.

– Satja Sai Baba. 1990