Atlaidumas – tai suvokimas, kad nėra kam atleisti
Kad kažkam atleistum, visų pirma turi galvoti, jog įvyko neteisybė – nutiko kažkas tokio, už ką reikėtų atleisti. Toks požiūris kyla iš proto ribotumo ir yra klaidingas. Jeigu žinotum, kad viskas, kas tau nutinka, yra tavo labui – kad kažko išmoktum, kad subręstum, patobulėtum, išsivaduotum iš praeities –tuomet vietoj to, kad bandytum atleisti, tu būtum dėkingas už tai, kad tai nutiko tavo gyvenime.
Dėl savo riboto gebėjimo matyti ir suvokti visumą jūs patikite regimybe, kad tobuloje Visatoje nutiko kažkas "blogo". Jei žiūrėtumėte Dievo akimis, matytumėte tik tobulą tvarką. Pats baisiausias smurtas ir prievarta, patys gėdingiausi nusižengimai dorovei ir padorumui – viskas, absoliučiai viskas vyksta pagal tobulą dievišką tvarką. Kitaip jie gali atrodyti tik tiems, kurie nemato viso konteksto.
Iš tikrųjų klausimas turėtų būti toks: "Kaip matyti dievišką tobulumą visuose žmonėse, visuose įvykiuose ir situacijose?" Tai įmanoma tik nesant atskirumo savimonės. Ribota savimonė visuomet matuoja, vertina, skirsto į kategorijas, ant visų ir visko klijuoja etiketes "geras" arba "blogas", o po to jaučiasi menkesnis arba viršesnis, priklausomai nuo to, kokią etiketę užklijavo.
Nėra nei "gero", nei "blogo". Yra tik tai, kad atitinka meilės įstatymą ir kas jo neatitinka. Yra tik tai, kas atitinka dorovę ir kas ją pamina. O "gera" ir "bloga" – tik ribotos savimonės išvados. Visi ir viskas yra dieviška – štai kas yra tiesa. Žinant šią tiesą, kaip kažkas gali būti "blogas"? Gali būti, kad dieviškumas žmoguje užslopintas, neišreikštas, bet tai nėra tas pats, kad būti "negeru" ar "blogu".
– Satja Sai Baba
Taigi, atlaidumas – tai suvokimas, kad niekuomet nėra kam atleisti, nes viskas vyksta pagal tobulą dievišką tvarką.
Iš tikrųjų klausimas turėtų būti toks: "Kaip matyti dievišką tobulumą visuose žmonėse, visuose įvykiuose ir situacijose?" Tai įmanoma tik nesant atskirumo savimonės. Ribota savimonė visuomet matuoja, vertina, skirsto į kategorijas, ant visų ir visko klijuoja etiketes "geras" arba "blogas", o po to jaučiasi menkesnis arba viršesnis, priklausomai nuo to, kokią etiketę užklijavo.
Nėra nei "gero", nei "blogo". Yra tik tai, kad atitinka meilės įstatymą ir kas jo neatitinka. Yra tik tai, kas atitinka dorovę ir kas ją pamina. O "gera" ir "bloga" – tik ribotos savimonės išvados. Visi ir viskas yra dieviška – štai kas yra tiesa. Žinant šią tiesą, kaip kažkas gali būti "blogas"? Gali būti, kad dieviškumas žmoguje užslopintas, neišreikštas, bet tai nėra tas pats, kad būti "negeru" ar "blogu".
– Satja Sai Baba
