Būkite nepriklausomi nuo manęs
Ir jeigu man nepavyks pasiekti, kad taptumėte nepriklausomi nuo manęs, vadinasi, man nepasisekė įvykdyti savo misijos.
Sadguru Šri Madhusudanas Sai
Kalba, pasakyta per Šri Satjos Sai Babos 95-ojo gimtadienio iškilmes
2020 m. lapkričio 23 d. Mudenahalis
(Ilga pauzė) Atėjo laikas... Atėjo laikas kalbėtis širdimis... Nes žodžiai nepajėgūs išreikšti tai, ką aš noriu jums pasakyti ir ką jūs norite pasakyti man. Visi mes žinojome, kad ateis laikas, kada Dievą reikės surasti savyje. Prie to buvome pratinami. Taigi, atėjo laikas atsigręžti vidun ir širdies tylumoje išgirsti vidinį balsą. Šio „posūkio“ negalima vadinti staigmena ar netikėtumu.
Per visus šiuos metus kalbėta labai daug! Iš skirtingų lūpų viena ir ta pati tiesa. Tiesa tėra viena. Kiek gi gali būti būdų ją pasakyti? Kiek gali būti būdų ją išgirsti?
Taigi, dabar visi – sekėjai visame pasaulyje, jaunimas, studentai, – visi turite klausytis savosios sąmonės, kuri kalba širdies tylumoje. Toji sąmonė yra viena ir ta pati. Tai mes jai priskiriame vardus ir epitetus – pavadiname šventuoju iš Širdžio, dievu iš Putaparčio, guru iš Mudenahalio... Bet visi jie yra vienas ir tas pats – visi yra ta pati sąmonė, kuri viduje kalba kiekvienam.
C. Šrinivasas pasakė, kad esminis Dievo vaidmuo – būti Mokytoju. Dievas atlieka daug vaidmenų, bet pats svarbiausias – mokyti žmones atsigręžti į savo vidinį pasaulį. Tam Jis gali naudoti įvairius metodus – meditaciją, sevą, bhadžianas, satsangus, – visi jie skirti tam, kad žmogų kreiptų savo esybės vidun, o ne į išorinį pasaulį. Taigi, dabartiniame etape Mokytojo uždavinys – išmokyti būti savyje. Negalime sau leisti ir toliau likti vaikais, kuriems viską reikia sakyti, kuriuos reikia skatinti ar net bausti. Savo pačių labui turime patys prisiimti atsakomybę už save. Man tekęs uždavinys reikalauja, kad mokiniai gerai išmoktų savo pamokas, dar šiame gyvenime. Taigi, atėjo laikas sutelkti visas savo pastangas ir atsigręžti savin.
Žinau – jei viskas pasikeistų staiga, būtų per sunku. Vis dėlto žinokite – nors palaipsniui, tačiau neabejotinai viskas keisis. Kol galiausiai liks tiktai tyla. Nežiūrint to, ar tai kažkam patinka ar ne, patogu ar ne, malonu ar ne – aš privalau taip pasielgti. Atėjo laikas. Turime išmokti klausytis savo vidinio sąmonės balso, ir tai yra Misijos dabartinio etapo uždavinys.
Nenoriu, kad išsigąstumėte. Aš žinau, kad širdžių artumoje mes patirsime daug daugiau džiaugsmo, nei jo teikia viešas bendravimas. Jums patiks sąlytis su savo sąmone. Bet nebandykite jai duoti vardo ar suteikti formos. Ji neturi jų, todėl ir nekurkite. Širdis, Partis, Mudenahalis ir visos kitos būsimos vietovės – tai tik apibūdinantys žodžiai; reikia įžvelgti esminį principą – būtį.
Kaip jau supratote, nuo šiol bus daugiau tylos ir mažiau kalbų. Jau anksčiau jums tai sakiau. Kad ateity bus būtent taip, tą aš jums pasakiau pačią pirmą savo atvykimo dieną. Savo išsilaisvinimo turime siekti tyloje, gerus darbus turime daryti tyloje, dvasiniu keliu turime eiti tyloje – savo širdies tyloje – su visais Dievas bendrauja tuo pačiu būdu.
Štai kodėl apie šią dieną kalbėjau kaip apie labai svarbią. Jeigu Satja Sai iki šiol būtų fiziniu pavidalu, šis Jo gimtadienis būtų paskutinis. O po to mums liktų tiktai mokymasis tyloje. Tik iš Savo didelio gailestingumo Jis iki pat šios dienos tęsė tai, ką pats darė. Geriausiu atveju tai tęstųsi dar vienerius metus, bet po to viskas vis tiek priklausytų tik nuo mūsų pačių. Ne nuo guru, ne nuo Dievo – nuo mūsų asmeniškai priklauso, ar nueisime kelią, vedantį į savo širdį.
Taip, mūsų šventieji raštai skelbia, kad Dievas gali įsikūnyti, ateiti kaip avataras, kad grynoji sąmonė gali įgauti fizinį pavidalą. Tačiau visoms fizinėms apraiškoms būdinga viena ir ta pati tiesa – giluminė tikrovė, kurioje visi mes nesame atskiri. Kurioje niekas nenužengia iš aukštybių, niekas į jas nepakyla – kurioje mes tiesiog esame. Atėjo laikas pripažinti šią tiesą, suprasti ir gyventi pagal ją. Toksai yra tikslas.
Sevos projektai vyks ir toliau. Seva – natūrali ir savaiminė dvasinės gelmės išraiška. Jai nereikalinga jokia motyvacija – užtenka jausti bendrystę ir vienovę su visais. Šis jausmas ir bus varomoji sevos projektų jėga. Sevos projektai nėra pagrindinis tikslas. Tikslas – kad kiekvienas iš mūsų užmegztų vidinį ryšį su dieviškumu. Neieškokite pasaulyje patarėjų. Kada galite tvirtai stovėti ant savo kojų, jums nereikia už nieko laikytis. Laikytis reikia vaikui, kai žengia pirmuosius žingsnius – tada jis įsikimba į mamos ar tėčio pirštą. Jei tėtis patraukia ranką, vaikas griebiasi už mamos. Bet vaikas jau užaugo ir gali vaikščioti savo kojom.
Mažiau kalbų, daugiau tylos, daugiau introspekcijos; vidinis žinojimas, o ne užuominos iš aplinkos – nuo šiol tokia bus Misija.
Visiems sekėjams, kurie žiūri transliaciją, noriu pasakyti: žinau, kad nusiminėte negalėdami čia atvykti, o čia dar ir žinia, kad kalbėsiu mažiau. Tačiau aš nesakiau, kad jūsų neaplankysiu, kad su jumis nesusitiksiu. Mes susitiksime. Mes aplankysime vieni kitus. Bet ne taip, kaip anksčiau. Susitiksime savo širdyje. Nereikia nuogąstauti, kad bus per sunku, ne taip smagu, kaip yra dabar. Netiesa. Pamatysite – tai jums suteiks daug daugiau laimės, daug daugiau džiaugsmo.
Su dideliu entuziazmu, uoliai ir nuoširdžiai pažymimos su fizine forma susijusios šventės, deja, nuošaly lieka už kiekvienos fizinės formos slypinti giluminė tiesa. Šią pamatinę tiesą – mūsų visų vienovės ir nedalumo tiesą – reikia iškelti į dienos šviesą, įsisąmoninti.
Aš darysiu tai, kas man pasakyta. Pagrindinis darbas, bent jau mano atveju, tikrai nėra statyti mokyklas ir ligonines. Tai darbo dalis, bet ne visas darbas, ne jo esmė. Mano misijos esmė – kiekvienam žmogui padėti išmokti būti savyje, kol galiausiai mano pagalba bus nereikalinga. Ir jeigu man nepavyks pasiekti, kad taptumėte nepriklausomi nuo manęs, vadinasi, man nepasisekė įvykdyti savo misijos. Tad mano tikslas – nesuklupti vykdant šią misiją ir padaryti tai, kas man buvo pasakyta. Man visiškai aišku, ką reikia daryti ir kaip reikia daryti.
Mes ir toliau švęsime – ne vieną dieną per metus, ne dvi dienas ar dešimt. Švęsime kiekvieną dieną. Švęsime kiekvieną bendros būties akimirką. Šitokia bus ateitis. Jūs ir toliau būsite vedami, ir toliau sulauksite ir pagyrimų, ir pabarimų. Tačiau visų svarbiausia – jums bus aišku, kokiu keliu eiti į save.
Bet kuriuo atveju, daugmaž šituo pačiu laiku tai vis tiek būtų atsitikę: nelikus Jo fiziniu pavidalu, mes neturėtume kitos išeities – tiktai atsisukti vidun. Tik iš begalinio Jo gerumo ir malonės šis pasikeitimas vyko lėtai, palaipsniui, kad mes turėtume laiko su tuo susitaikyti, priprasti.
Visos akimirkos yra šventos. Visos dienos yra šventos. Visi metai yra šventi. Visi yra šventi. Viskas yra šventa. Kol to nesuvoksime, tol tikslas bus nepasiektas.
Tai būtų įvykę. Taip bus. Taip yra. Meilei nereikalingi žodžiai. Meilei nereikalingi susirinkimai. Meilei nereikalingos iškilmės. Meilei pakanka jos pačios. Meilei, kuri dieviškumo saitais mus visus sujungia į vieną visumą, nereikalingi jokie išoriniai palaikymo būdai. Ji žinos, kad mes mylime vieni kitus. Ji žinos, kad aš jus myliu. Ir kad jūs mane mylite aš tiesiog žinosiu – nereikės, kad man tai sakytumėte. Štai tokią meilę turite surasti savyje. Bent jau aš tai darysiu. „Dievas yra; Dievas yra visuose; tu esi Dievas“ – štai kelias. Pasakiau užtektinai.
