Patarimas mokytojui: kaip mokyti apie sielą

Klausimas. Prieš dvi dienas Tu sakei, kad švietimo siela yra švietimas apie sielą. Kaip švietimo darbuotojas, aš matyt pasirinkau pačią egoistiškiausią profesiją pasaulyje, sukūrusią problemas, vadinamas „universitetais“. Ironiška ir liūdna, kad viskas, ką toks švietimas sukūrė – tai griaunančios ir disfunkcinės politinės sistemos, valstybės ir karai.

Mano klausimas Tau štai toks: kokiu keliu, ar būdu, studentus šviesti apie sielą? Jei galėčiau, apie tai dėstyčiau visą kursą, bet man to daryti neleidžia. Koks geriausias būdas tai daryti? Pabrėžiant neatidėliotiną skubumą? Neseniai sakei, kad turime nedaug laiko. Ar juos gąsdinti?

Satja Sai Baba (per Madhu): Ne, ne, ne. Negąsdink jų. Gali jų paklausti: „Kodėl gyvenime mes užsiimame tam tikrais dalykais?“ Užduok šį klausimą. Mes jais užsiimame todėl, kad norime būti laimingi. Ar kas nori daryti kažką tokio, kas jam neteikia laimės? Visi mes ištisą dieną tam tikrais dalykais užsiimame tam, kad taptume laimingesni, nei buvome iki tol.

Mes turime mokyti vaikus, kas yra tikroji laimė. Kokia laimė yra išliekanti, o ne praeinanti. Malonumai ateina ir išeina: kada valgote skanų maistą, liežuvis mėgaujasi, bet vos tik maistas suvirškinamas, malonumas dingsta. Kada gerai žaidžiate rungtynėse, tomis akimirkomis mėgaujatės žaidimu, bet žaidimui pasibaigus jau nebesidžiaugiate, ypač jeigu pralaimėjote. Tokie dalykai yra praeinantys.

Kas žmonėms teikia tokią laimę, kuri nepraeina? Laimę, kurią prisiminę patiriate tokį patį džiaugsmą? Tokią laimę jaučiate tada, kada mylite ir tarnaujate.

Tačiau jeigu apie tai jiems kalbėsite vien žodžiais, jie negalės to suprasti. Turite pasakyti studentams, kad jie įsitrauktų į tokią veiklą – kalbėtų tokius žodžius, darytų tokius darbus – kur jie galėtų mylėti be lūkesčių, kur galėtų tarnauti be lūkesčių. Tai yra dvasingumas. Nekalbėkite apie filosofiją – jinai nepalies jų širdies. Kas jų širdį palies – tai laimė. Vieną kartą kam nors pasitarnavę, jie sugrįš namo ir tai prisiminę visados jausis laimingi. Tokie laimingi, kad jiems norėsis tokiu būdu įgyti daugiau laimės, ir dėl to jie atsisakys visų beprasmių užsiėmimų ir kūniškų pomėgių, kurių žadama laimė yra dirbtinė, iliuzinė. Jie gali to išmokti, todėl sukurkite progų tarnauti, sukurkite progų mylėti – ir juos veskite savo pavyzdžiu. Užsiimkite su jais, pasiimkite kartu, padėkite jiems tarnauti. Tai yra dvasingumas.

Nesvarbu, kuria ranka valgote – svarbu, kad valgote. Ar skaitytumėte šventus raštus, ar knygas, ar užduotus tekstus – visa tai tėra antraeilis dalykas. Kol nepagijote, jie neturi reikšmės. Todėl kalbėdamas apie vaikus Aš visada sakau – nebandykite jų mokyti, nebandykite jiems pamokslauti, bet savo elgesiu parodykite, kaip reikia elgtis praktiškai. Jie pasikeis. Šventi raštai yra tiktai teorija. Kai tik vaikai išmoks, kaip reikia elgtis praktiškai, jie automatiškai išmoks ir teoriją. Kai nukrentate ant grindų, tada suprantate, kad egzistuoja kažkas tokio, kas vadinama „gravitacija“, jums nereikia jos mokytis. (Juokas)

Kitur besimokantys studentai neturi galimybių tuo užsiimti. Kuo jie užsiima? Net jeigu ir užsiima tarnavimu, už tai jie savo studijų knygelėse gauna kreditus – jie tai daro dėl kreditų. Toks yra vakarietiškas mąstymo būdas: „Ką už tai gausiu, ką už tai gausiu? Kreditus, padėką, sertifikatus, medalius?“ Ne. Motyvas turi būti tavo paties vidinis džiaugsmas, tavo paties laimė.

Kada tavo gyvenimas gražus, kada esi visada laiminga, kitiems tai turėtų sužadinti smalsumą: „Kaip ši moteris gali visados būti laiminga? Kaip ši moteris gali visados būti tokia gera? Tokia maloni? Tokia tyra? Ir aš noriu toks būti.“ Tegul jiems sektinu pavyzdžiu tampa tokie žmonės kaip jūs – geri, gyvenantys pagal idealus, o ne verslininkai, mokslininkai, aristokratai, diplomatai, politikai.

Geriems dalykams reikia laiko. Paklauskite sodininko – kad užaugintų sodą, daugiau pastangų reikia nepageidaujamiems augalams išravėti, negu norimiems puoselėti. Pasaulis yra tarsi džiunglės – jei stengsitės jas paversti sodu, tam reikės laiko. Sodas sužydės savu metų laiku, turite būti kantrūs. Darykite tai, ką turite daryti, ir laukite vaiko „sužydėjimo“ jam tinkamu laiku. Negąsdinkite jų. Tai dar vienas vakarietiškas mąstymo būdas (juokas); viskas persmelkta baimės. Jei juos mokysite pasitelkdami baimę, jie ir kitiems skleis baimę. Meilė nepažįsta baimės, todėl darykite tai su meile! Na ir kas, kad tuo metu pasikeis tik vienas vaikas. Mes čia esame ne dėl kiekybės. Vieną gražią dieną, savu laiku, pasikeis kiekvienas. Svarbu tai, kad jeigu jūs pasikeitėte, vadinasi, jūs tikrai galite pakeisti dešimt kitų. Nesirūpinkite dėl vadovėlių, nesirūpinkite dėl egzaminų ir jų perlaikymo. Rūpinkitės dėl to, ar vaikai tikrai savo viduje pajuto tą jausmą. Bent kartą pajutę, jie tai darys patys, niekieno neraginami. Šitaip elkitės. Dėl kitų dalykų nesirūpinkite, visi jie yra tik išoriniai.

Mudenahalis, 2016 m. lapkričio 24 d.
Print Friendly Version of this page Get a PDF version of this webpage

Raktiniai žodžiai :