Ištrūksime iš savo narvų – auksinių, sidabrinių, deimantinių...
Šri Madhusudanas Naidu
Šv. Pranciškus yra pasakęs: „Dievas kaip vanagas – kartą pagriebęs savo grobį, jo nebepaleis!“ Viliuosi, kad neišsprūsime ir mes. Jei tai priklausytų nuo mūsų, tikrai išslystume, štai kodėl Jis turi mus laikyti labai tvirtai. Net jei klyksime, verksime, priešinsimės – neturi mūsų paleisti. Turi laikyti mus savo „naguose“ tol, kol pasieksime galutinį tikslą.
Jeigu norime būti arti Svamio, jeigu norime pažinti save jame ir jį savyje, pati svarbiausia savybė – būti pasirengusiam visko atsisakyti ir visiškai atsiduoti į jo rankas. Nebūkime lyg tos musės, kurios suka ir suka ratus aplink saldžias sultis – nerkime į jas! Kaip toji Ganga, kuri teka beatodairiškai, dalydama save kitiems – kad tik susilietų su vandenynu. Taip ir mes „tekėkime" – dalydami save kitiems beatodairiškai artėkime į galutinį tikslą – susilieti su tikruoju savimi, kas ir yra dievas. Svamis nepailsdamas rengia mus tam susitikimui, drąsina, rodo kelią ir netgi stumteli į priekį – nesipriešinkime jam! Noriai ir džiaugsmingai išmeskime į šiukšlyną viską, kas mumyse nėra jisai.
Mes visi bent kartą esame ištarę: „Svami, Aš esu tavo. Aš priklausau tau.“ Štai tada Jis ir perima viską į savo rankas. „Mat kaip! Tu mano? Tada turi būti toks, koks esu Aš! Dabar aš „nugenėsiu“ viską, kas tavyje nesu aš.“ Štai tada ir prasideda skausmai. „Ne šiandien! Gal rytoj?“ – bandome išsisukti iš jo „gniaužtų".
Šv. Pranciškus yra pasakęs: „Dievas kaip vanagas – kartą pagriebęs savo grobį, jo nebepaleis!“ Viliuosi, kad neišsprūsime ir mes. Jei tai priklausytų nuo mūsų, tikrai išslystume, štai kodėl Jis turi mus laikyti labai tvirtai. Net jei klyksime, verksime, priešinsimės – neturi mūsų paleisti. Turi laikyti mus savo „naguose“ tol, kol pasieksime galutinį tikslą.
Jeigu norime būti arti Svamio, jeigu norime pažinti save jame ir jį savyje, pati svarbiausia savybė – būti pasirengusiam visko atsisakyti ir visiškai atsiduoti į jo rankas. Nebūkime lyg tos musės, kurios suka ir suka ratus aplink saldžias sultis – nerkime į jas! Kaip toji Ganga, kuri teka beatodairiškai, dalydama save kitiems – kad tik susilietų su vandenynu. Taip ir mes „tekėkime" – dalydami save kitiems beatodairiškai artėkime į galutinį tikslą – susilieti su tikruoju savimi, kas ir yra dievas. Svamis nepailsdamas rengia mus tam susitikimui, drąsina, rodo kelią ir netgi stumteli į priekį – nesipriešinkime jam! Noriai ir džiaugsmingai išmeskime į šiukšlyną viską, kas mumyse nėra jisai.
Pakilkime į aukštybes. Svamis kelis kartus man leido pajusti tas aukštybes: pajusti dieviškumo skonį – patirti tikrąjį save. Jei būčiau galėjęs rinktis, niekuomet nenorėčiau grįžti atgalio. Sakiau Svamiui, kad nenoriu grįžti – kad noriu likti toje nepaprastos palaimos būsenoje. Jis atsakė: „Ne! Tavęs laukia darbas! Šitą tavojo dieviškumo palaimą aš saugosiu kaip brangakmenį, saugiai užrakintą dėžutėje. Jos raktas bus pas mane. Kai pabaigsi mano darbą šiame pasaulyje ir padarysi viską, ką noriu kad padarytum, tuomet aš atrakinsiu tą dėžutę ir tą palaimos brangakmenį tau atiduosiu. Jis – tavo nuosavybė mano seife.“
Labai laukiu, kada atliksiu visas savo pareigas ir galėsiu grįžti į tą neprilygstamą būseną! Visi malonumai ir pagundos tiesiog nublanksta. Visai kaip skaisčioje saulės šviesoje nublanksta visi žiburiai. Atmanubhava – būti savimi – yra taip palaiminga, kad nelieka jokių kitų norų. Man pasisekė, kad Svamis pasirūpino tuo, kad aš jam nesipriešinčiau. Pasirūpino, kad būčiau jo rankose ir nestočiau skersai kelio. Netapau kliūtimi savo paties tobulėjimui.
Norėčiau, kad mūsų būtų daugiau – kaip paukščių būrys kad pakiltume į Atmano aukštybes – juk dėl to mes čia ir esame. Ištrūksime iš savo narvų – auksinių, sidabrinių, deimantinių... Ne narvas mūsų namai. Todėl atsiduokime į jo rankas, leiskime su mumis daryti viską, ką jis nori!
2017 m. gruodžio 4 d.
Labai laukiu, kada atliksiu visas savo pareigas ir galėsiu grįžti į tą neprilygstamą būseną! Visi malonumai ir pagundos tiesiog nublanksta. Visai kaip skaisčioje saulės šviesoje nublanksta visi žiburiai. Atmanubhava – būti savimi – yra taip palaiminga, kad nelieka jokių kitų norų. Man pasisekė, kad Svamis pasirūpino tuo, kad aš jam nesipriešinčiau. Pasirūpino, kad būčiau jo rankose ir nestočiau skersai kelio. Netapau kliūtimi savo paties tobulėjimui.
Norėčiau, kad mūsų būtų daugiau – kaip paukščių būrys kad pakiltume į Atmano aukštybes – juk dėl to mes čia ir esame. Ištrūksime iš savo narvų – auksinių, sidabrinių, deimantinių... Ne narvas mūsų namai. Todėl atsiduokime į jo rankas, leiskime su mumis daryti viską, ką jis nori!
2017 m. gruodžio 4 d.
