Narasimha Murtis "Dievą pajusi šalia, kai visa kita pastumsi į šalį"

Narasimha Murtis – Sai Babos biografijos 3 tomų autorius, Sai universitetų studentų kuratorius, 47 metus praleidęs kartu su Baba. Pokalbis su Narasimha Murčiu įrašytas Mudenahalyje, 2013 m. sausio mėnesį, paskelbtas 2014 birželio 11 d. (Vaizdo įrašas su lietuviškais subtitrais)

Šaltinis: Souljours

Narasimha Murtis. Mudenahalis, Indija.
Sai Babos biografijos naujausių tomų autorius

Niekuomet nemaniau, kad man teks rašyti Jo biografiją. Nes pirmuosius keturis tomus parašė p. Kasturis. Ir paskui visą amžiaus ketvirtį Jo biografijos niekas nė nebandė rašyti. 2003 metais pajutau impulsą imtis šio darbo, ir Baba mane palaimino rašyti Jo biografiją. Jis vadovavo, kai rinkau medžiagą.

Akademinio miestelio kuratorius, mokytojas, autorius, sekėjas, lyderis Narasimha Murtis yra žmogus, kuris vykdo pačius didžiausius ir pačius mažiausius Sai Babos nurodymus.
Murtis yra paskutiniųjų knygos „Satjam, Šivam, Sundaram“ tomų autorius. Tai Bhagavano Satjos Sai Babos gyvenimo aprašymas - nuo 1987 metų. Murtis taip pat parašė kvapą gniaužiančią savo paties autobiografiją „Sri Sathya Sai Kripasraya" („Po Šri Satjos Sai dieviškosios malonės skėčiu“).
Meilės ir nesavanaudiškumo pavyzdys daugiau kaip 50 metų. Mudenahalio Narasimha Murtis. Per visą jo gyvenimą jam nerūpėjo jokia alga. Viskuo jį aprūpino šventasis Satja Sai Baba. Babos nebėra fiziškai, bet Murtis sako iki šiol gaunąs tikslius, detalius ir konkrečius Sai Babos nurodymus.

Šis pasakojimas yra apie tai, kaip Narasimhos Murčio gyvenimas buvo pakreiptas tarnavimo vaga. Net ir sulaukęs 70-ies metų šis nuolankus sekėjas Babos dėka atlieka tokias užduotis, kurios daugeliui iš mūsų atrodytų neįmanomos. Čia kalbama apie meilę ir tarnavimą, kurie ir sudaro sėkmės formulę. Šis interviu buvo įrašytas 2013 m. sausio mėnesį Indijoje, Mudenahalyje, plačiai išsisupusiame Satjos Sai universiteto ir mokyklų miestelyje.

- Narasimha Murtis. Anna? Vyresnysis brolis? 

- Taip. Taip vadinami visi vyresni žmonės.

- Labai malonu praėjus tiek metų vėl su jumis kalbėtis. Prisimenu, kaip su jumis bendravau Brindavane. 

- Tiesa.

- Šį sekmadienio rytą klausiausi gražiausių pasaulyje bhadžianų. Prieš užduodamas kitus klausimus, noriu jūsų pasiteirauti, kaip jūs atėjote pas Svamį, kada supratote, kad esate dvasiniame kelyje?

Pirmą kartą Svamį sutikau, kai man buvo tik 19 metų, 1964 metais, Putapartyje. Prieš tai manyje jau buvo įsižiebusi dvasinio ieškojimo ugnelė. Man ramybės nedavė du klausimai - tokie, kurie jauniems žmonėms paprastai nerūpi. Pirmasis klausimas buvo dėl mirties. Jeigu kiekvienas žmogus turi mirti, tai kokia nauda iš gyvenimo - šis klausimas negailestingai persekiojo. Tai man rūpėjo dar tuomet, kai nebuvau atėjęs pas Svamį - likus maždaug metams iki atėjimo.

- Iš kur atėjo toks klausimas, apie gyvenimo prasmingumą? 

- Aš nežinau. Kitas klausimas buvo toks: kodėl ir kas mane „įdėjo“ į šią beribę visatą? Žvaigždėtas dangus baugino mane. Tai buvo klausimai, kurių niekam negalėjau užduoti. Bandžiau to klausti kelių žmonių, apie kuriuos maniau, kad jie gali man atsakyti. Bet jie pagalvojo, kad aš kuoktelėjęs. Todėl laikiau liežuvį už dantų. Tuo pačiu metu aš praradau tikėjimą dievu. Kai augau, mano tėvai buvo labai religingi. Jie mane augino dvasinėje aplinkoje. Vaikystėje buvau labai tikintis. Kodėl sakau, kad buvau labai tikintis ir atsidavęs, kai buvau vaikas ir paauglys? Nes kai klausydavausi pasakojimų apie didžius šventuosius, aš verkdavau. Ir tai vykdavo spontaniškai.  Tai prisimindamas galiu teigti, kad mano atsidavimas buvo didelis. Bet tuomet, kai studijavau koledže, taip atsitiko - tokia jau buvo tų laikų mada - kad labai smarkiai plito marksistinės idėjos. Tai buvo septintojo dešimtmečio pradžia. Indijoje. Marksistinės idėjos ypač sparčiai plito tarp studentijos. Aš maniau, kad tapau ateistas. Bet visų svarbiausia - aš praradau tikėjimą dievu. Pradėjau labai abejoti, ar iš viso yra dievas. Tad visą laiką man ramybės nedavė tie du klausimai. Tapau tarsi apsėstas. Taigi, baigėsi mano krikščioniškas gyvenimas.

- Tokiame jauname amžiuje? Dauguma jaunuolių turi viską.

- Taip. Aš irgi turėjau viską. Bet šie klausimai man tapo labai svarbūs, norėjau surasti atsakymus. Ar anapus yra dar kas nors? Kodėl aš esu čia, visatoje? Du klausimai.

- Ir kas atsitiko paskui?

Turėjau vieną draugą. Kaip tik šiandien po ilgos pertraukos mes susitikome. Jis buvo Ramakrišnos Paramahamsos ir Vivekanandos sekėjas. Mes su juo labai ilgai diskutuodavome apie tai, ar dievas egzistuoja, ar ne. Mūsų ginčai niekuomet nesibaigdavo. Aš jam negalėdavau įrodyti, kad dievas neegzistuoja, o jis man negalėdavo įrodyti, kad dievas egzistuoja. Štai taip būdavo. Man visa tai tapo nebepakeliama. Ant savo stalo pamačiau kažkieno paliktą žurnalą, kurio viršelyje buvo Jėzaus Kristaus atvaizdas. Buvo vėlus laikas, apie 2 valandą nakties. Jaučiausi ties riba. Pažvelgiau į tą paveikslėlį ir palūžau. Pradėjau melstis dievui. 

- Taip buvote sujaudintas?

Taip. Aš meldžiausi dievui: „Dieve, jeigu tu iš tiesų egzistuoji - aš juk irgi esu tavo sūnus, kaip ir Jėzus - kodėl tu mane apleidai?“ Malda kilo iš pačių širdies gelmių. Verkiau, verkiau, o paskui užmigau. Rytą pabudau su absoliučiu tikėjimu į dievą. Dievas egzistuoja.

- Nors jūs tuo metu miegojote, bet per tą laiką įgijote tikėjimą?

Taip. Tikėjimas atsirado. Ir kai jis atsirado, aš buvau toks laimingas! Tikėjimas atsirado, bet tuo laiku mano supratimas apie dievą buvo toks, kad dievas yra kosminė jėga, kuri sukūrė šią visatą ir kuri palaiko šią visatą. Netikėjau, kad dievas gali būti žmogaus pavidalu ar kokiu konkrečiu pavidalu.

- Jis buvo tik neregima energija?

Taip. Energija. Kosminė energija. Sąmoninga energija. O ne nesąmoninga energija. Sąmoninga energija, kuri atsiliepia į viską, kas vyksta visatoje. Štai toks tuomet buvo mano tikėjimas tą rytą, kai atsibudau. Ir buvau labai laimingas. Tuo metu mano draugas davė man paskaityti knygų apie Ramakrišną Paramahamsą ir Vivekanandą. Jos mane labai stipriai paveikė. Tuomet pradėjau karštai melstis dievui. Tiesą sakant, ypač meldžiausi Ramakrišnai Paramahamsai: „Tu prieš šimtą metų rodei kelią tokiems žmonėms kaip mes. Kas tai daro šiandien? Jeigu dabar žemėje egzistuoja toks žmogus, koks buvai tu, prašau, nuvesk mane pas jį.“ Štai taip aš meldžiausi. Po trijų mėnesių aš patekau pas Satją Sai Babą.

- Ir kaip jūs pas jį patekote?

Į mano gyvenimą atėjo mano mentorius, Madiyal Narayan Bhat, kurį mes vadiname Anna (vyresniuoju broliu). Mane visi vadina Anna, bet mes visi jį vadiname Anna. Tuo metu studijavau Bangalore, koledže. Jis kvietė jaunus žmones, kuriems rūpėjo tauta, visuomenė, ir kalbėjosi su jais. 

Pirmutinį kartą apie Bhagavaną Šri Satją Sai Babą man pasakė jis. Jis pasakė man: „Jeigu tau įdomu, nusivešiu tave pas jį, ir melsiuosi, kad tau dovanotų interviu.“ Tais laikais, 1964 metais, tai buvo gana lengva, nes Prašanti Nilajame buvo tik keli šimtai sekėjų.

- Taigi, tai buvo pirmasis kartas, kai jūs išgirdote Jo vardą? Gal tuomet pirmą kartą pamatėte ir Jo nuotrauką?

Ne. Aš atsitiktinai aptikau knygą apie Babą. Neatsimenu autoriaus. Tuo metu buvo daug klaidinančios propagandos laikraščiuose. Čia, pietų Indijoje. Apie Babą. Todėl aš galvojau, kad jis apgavikas. Taip aš maniau. Bet kai mano mentorius pasakė „Aš tave nusivešiu pas Jį“, aš atsakiau: „Gerai, važiuokime.“

- Ir man taip buvo atsitikę. Buvau Pietų Amerikoje, dirbau Taikos korpusui. 1968 m. pirmą kartą pamačiau jo nuotrauką žurnale ir pasijutau taip pat. Reikėjo laiko.

Tikrai. Lygiai taip pat.

- Taigi, į jūsų maldą buvo atsiliepta. Jūs suradote vedlį. Suradote mokytoją. Ar Jį priėmėte greitai, ar viskas vyko iš lėto?

Tai įvyko beveik akimirksniu. Kai pirmą kartą pamačiau Sai Babą Putapartyje, mano viduje kažkas sujudėjo. Kai jis mane pakvietė interviu, aš „ištirpau“. Praradau nuovoką. Apie 15 minučių buvau labai susijaudinęs. Baba man buvo labai malonus ir kantriai laukė. Ir tuomet Jis pasakė man pirmuosius žodžius. Jis pasakė: „Turėjai ateiti daug anksčiau. Vėluoji. Tu jaudiniesi dėl savo ateities. Nesijaudink dėl savo ateities. Tavo ateitis yra saugi Svamio rankose.“ Tokie buvo Jo pirmieji žodžiai. Tai sustiprino mano tikėjimą, bet nebuvo taip, kad po susitikimo iškart ir nusiraminau. Po to man teko išgyventi labai didžiulę dramą, kuri vyko mano prote, ir tai truko beveik metus. Gal aš įtikėjau ne tuo asmeniu? Gal mane suklaidino? Štai tokie klausimai kankino.

- Vadinasi, jūs turėjote ir abejojimo laikotarpį?

Taip, po vieno mėnesio. Tuo metu žmonės, kurie žinojo apie Sai Babą, kalbėjo, kad Sai Baba yra turtuolių dievas. Kad Jis kalba tik su tais žmonėmis, kurie turtingi, užima aukštas pareigas ar turi valdžią.

- Na, o jūs buvote turtuolis, turintis didelę valdžią...

Ne, ne. Tuo metu buvau ne toks. Aš buvau skurdžius. Be išsilavinimo. Neužėmiau jokių aukštų pareigų. Bet Baba mane pasikvietė ir kalbėjo su tokia didžiule meile, tarsi būtų sutikęs kažkada prarastą draugą. Tai mane patraukė, nepaisant mano prote knibždėjusių abejonių. Aš buvau Nepatiklusis Tomas, kaip apie mane yra pasakęs pats Svamis. Kiek daug aplink Nepatikliųjų Tomų. 

Mane patraukė toji meilė, tas švelnumas. Todėl pradėjau tenai lankytis kiekvieną mėnesį. Ir kiekvieną mėnesį Jis su manimi kalbėdavosi, kviesdavosi į interviu. Tuo metu man buvo tik 19 metų.

- Kodėl Jis jums skyrė tiek daug dėmesio, užliejo tokia meile?

Man atrodo todėl, kad visą gyvenimą būsiu naudingas kaip studentų kuratorius. Jo studentams.

- Ir ko gero tai, ką jis galvojo, buvo teisinga?

Ko gero. Dabar aš žinau, kad buvo generalinis planas. Kai atsigręžiu atgal, dabar labai gerai suprantu, kad buvo generalinis planas. Paskutinį kartą Bhagavanas Baba šioje vietoje (Mudenahalyje) apsilankė 2009 m. vasario 14 d. Valentino dieną. Jis materializavo šį žiedą ir užmovė man ant piršto.

- Keista, kad Jis jums nematerializavo jo prieš 40 metų... Labai gražus žiedas.

Apie tai dar papasakosiu. Tuo metu Jis man pasakė... Jis pakvietė mane ant scenos ir tada materializavo žiedą! Aš buvau ant scenos kartu su Baba. Maniau, kad turiu versti jo kalbą į anglų kalbą, nes buvo daug žmonių, kurie nemokėjo telugų kalbos. Aš sėdėjau už Jo. Prieš tai mes kartu ilgai buvome kambaryje ir buvo laiko, bet tenai Jis to nepadarė. Kai Jis pradėjo kalbėti, Jis man neparodė jokio ženklo, todėl maniau, kad vertimas nereikalingas. Tada jis pakvietė Narasimhą Murtį, materializavo šį žiedą ir užmovė man ant piršto. Ir tada visiems girdint pasakė: „Narasimha Murti, tu turi vykti į Mudenahalį. Tenai tau yra darbo.“ Gerai!

- Pasakė, kad jūs turite atvykti čia?

Taip. Aš jums pasakysiu, kodėl. Suprantu, kad visa tai painoka. Baba čia atvyko 1983 m. rugpjūčio 7 d. Ir iš čia (Mudenahalio) „išsivežė“ mane į Putapartį, kad būčiau universiteto studentų kuratoriumi. Iki 1983 metų, studentų miestelio įkūrimo pradžios, čia buvo tik mokykla, kuri buvo pradėta statyti 1973 metais. 1978 m. tą mokyklą „įteikėme“ Bhagavanui. Po to Jis atvykdavo gana dažnai. Kai atvyko 1983 m. rugpjūčio 7 dieną, Jis paklausė manęs: „Ar esi pasirengęs vykti su Manimi?“ Atsakiau „Taip“. Tada Svamis pasakė: „Ne trumpam. Ar gali vykti su manimi ir dirbti su Manimi, tarnauti Man?“ Aš atsakiau: „Svami, būtent to aš ir noriu.“ Jis paklausė: „Kiek tau laiko reikia susipakuoti daiktus?“ Aš atsakiau: „30 minučių.“ Atrodė, kad net Jis nustebo. Tuomet Baba mane ir nusivežė į Putapartį ir paskyrė studentų kurtoriumi. Buvau universiteto bendrabučio studentų kuratorius. Tai truko 17 + 12 metų, iš viso 29 metus. Pirmiausia Putapartyje 6 metus. Paskui Svamis norėjo, kad vykčiau į Brindavaną. Nuvykau į Brindavaną ir buvau tenai beveik 23 metus.

- Taigi, Jis jus paskyrė iš tiesų labai ilgam laikui.

Taip, iš tiesų, labai ilgam. Sunku rasti žmogų, kuris studentų kuratorius būtų beveik visą savo gyvenimą. Ypač Satjos Sai universitete. Dirbau Brindavane, kai Baba ruošėsi atvykti čia ir dalyvauti ceremonijoje, per kurią būtų padėtas pamatinis akmuo universiteto statyboms. Apie tai Jis buvo paskelbęs per paskutinį Savo gimtadienį. Tai buvo 2008 m. Bhagavano gimtadienis. Niekas nesitikėjo, kad Mudenahalyje atsiras universiteto miestelis.

- Žodžiu, visiškai netikėtai?

Taip, niekas nesitikėjo. Aš irgi nieko nežinojau. Žmonės žiūrėjo į mane, galvodami, kad galbūt aš apie tai jau žinojau, galbūt Baba apie tai jau kalbėjęs su manimi. Buvau Brindavane, bet Svamis per 3 ar 4 žmones man perdavė žinią, kad aš turėsiu dalyvauti tame renginyje. Kai čia atvykau, Baba pasakė: „Tavo darbas yra čia, Mudenahalyje.“ Paskui paklausiau Babos, kada turiu čia atvykti? „Aš tau pasakysiu“. Likus maždaug mėnesiui iki jo fizinio išėjimo, kuris įvyko 2014 m. balandžio 24 d., jis davė man užuominą: „Nori vykti į Mudenahalį?“ Tuomet Baba pateko į ligoninę, todėl visas tas dienas praleidau Prašanti Nilajame. O paskui, kadangi buvo toks Svamio įsakymas, aš persikėliau čia, į Mudenahalį, gegužės 18 d.

- Tada, kai fiziškai Jis jau buvo išėjęs?

Taip. Tuomet svarsčiau, kokį darbą aš čia turiu dirbti. Laukiau to darbo. Maniau, kad darbas bus susijęs su universitetu. Bet Svamis labai aiškiai nurodė, kad aš turiu įsteigti daugiau Satjos Sai mokyklų - čia, Karnatakos valstijoje. Viena mokykla jau buvo. Vadinasi, jis kalbėjo apie būsimas mokyklas. Karnatakos valstijoje yra 30 rajonų.

- Jis kalbėjo apie tai, kad jūs pradėtumėte galvoti apie mokyklų steigimą visur?

Taip.

- Ir tiktai Karnatakos valstijoje?

Taip. Bet dabar jis man sako vykti ir į vietas, kurios yra už Karnatakos ribų. Apie tai nesu niekam sakęs. Štai ji į mane žiūri nustebusi...

- Baba vadovauja jums, kalba su jumis visą laiką?

Ne visą laiką, o tada, kai Jis nori. Jeigu aš noriu, aš negaliu Jo susapnuoti ir kalbėtis su Juo. Tik tada, kai Jis nori, vyksta tas bendravimas. Taip buvo ir tuomet, kai Jis turėjo fizinį kūną. Ir dabar taip yra.

- Prieš pereinant prie kitos temos - apie tai, apie kokias vietas už Karnatakos ribų Jis kalba, noriu Jūsų paprašyti papasakoti, kaip Baba jums vadovauja po Mahasamadhi. Ką Jis kalbėjo apie šią vietovę kaip apie Savo namus? Gal galite apie tai papasakoti, kad išgirstų viso pasaulio sekėjai, kurie viso to nežino?

Tai įvyko 2011 m. liepos 10 dieną. Liepos 15 d. buvo Guru Pūrnimos šventė. Pirmą kartą Bhagavaną pamačiau liepos 10 dieną.

- Minutėlę... Jūs pasakėte, kad Jį matėte?

Aš mačiau Jį sapne. Jis pasakė, kad Guru Pūrnimos dieną Jis ateis į Satja Sai Anandam šventyklą. Tas pastatas buvo ką tik pastatytas ir skirtas Jam. Prieš tai Jis apsistodavo kitoje šventykloje - PremDeep, kuri buvo pakalnėje. Ir Jis pasakė, kad Jis atvyksta tenai (Anandam šventyklą). Mudenahalyje mes turime tris šventyklas (mandirus). Pirma yra senoji šventykla - taip ją vadiname. Joje Jis buvo apsistojęs 18 kartų. Senojoje šventykloje Jis fiziškai buvo apsistojęs 18 kartų. Rytoj aš jums ją parodysiu. Paskui kalno papėdėje buvo pastatyta nauja šventykla. Joje Svamis buvo apsistojęs 11 kartų. Per paskutinį apsilankymą Jis atliko pamatinio akmens ceremoniją naujos šventyklos statybai, ant kalno. Trečioji šventykla pavadinta Šri Satja Sai Anandam.

- Kaip suprantu, toje šventykloje Jis niekuomet neapsilankė.

Jis joje niekada neapsilankė, Jis buvo tik pamatinio akmens ceremonijoje. Kai vyko statybos, Baba kelis kartus manęs teiravosi, kaip vyksta ir kurioje stadijoje yra šventyklos statybos, kaip sekasi statyti laikrodinę. Aš atsakydavau, kad statybos vyksta sėkmingai. Bet kodėl Tu neatvyksti? Jis atsakydavo: „Atvyksiu. Atvyksiu.“ Bet fiziškai Jis neatvyko nė karto.

- Ar laikrodinė buvo Jo idėja?

Laikrodinė buvo Jo idėja. Tiesą sakant, architektas laikrodinę suprojektavo šiek tiek žemesnę, bet Svamis pageidavo, kad ji būtų aukštesnė - tokia ji dabar ir yra.

- Vadinasi, po Mahasamadhi, kai Baba atėjo pas jus...

Liepos 10 d. Jis pasakė, kad nuo šiol Jis naudosis Satja Sai Anandam šventykla. Bet noriu patikslinti - tai nereiškia, kad Jo nėra niekur kitur.

- Pavyzdžiui, Prašantyje?

Bet kur. Jis yra visur. Jis yra visur. Jis yra visuose namuose. Tenai, kur Jis yra mylimas.

- Ką turite galvoje?

Anksčiau Jis buvo PremDeep šventykloje. Paskui Jis pasakė, kad bus Satja Sai Anandam šventykloje. Jis yra visuresantis. Jis yra visur. Tai nereiškia, kad Jis apsistoja vien tik Satjos Sai Anandam šventykloje ir niekur kitur. Noriu tai paaiškinti, kad žmonės nesipainiotų.

- Suprantu. Aišku. Tačiau tas Jo pasakymas reiškia kažką daugiau?

Be abejonės. Nes Jis viską labai konkrečiai pasakė. Pavyzdžiui, Jis pasakė: „Lova, kurią pastatėte PremDeep šventykloje, man yra per aukšta, pažeminkite ją. Ir visus mano asmeninius daiktus iš PremDeep šventyklos pervežkite į Satjos Sai Anandam šventyklą.“

- Visi šie nurodymai buvo gauti po to, kai fiziškai Jis jau buvo išėjęs?

Taip. Kitas dalykas, kurį Jis man pasakė - kad per Guru Pūrnimos šventę visiems studentams - tūkstančiui - turime padalinti drabužius. Baltus, naujus drabužius. Sukau galvą, iš kur gausime tiek pinigų.

- Svami, ar man duosi tuos drabužius?

Jis davė ir daug kitų nurodymų, ir kai kurie iš jų buvo labai asmeniški. Kas nutiko paskui? Kitą rytą vienas iš mūsų studentų, alumnas, ateina į mano kambarį ir sako: „Aš atvežiau drabužių studentams, tūkstantį komplektų.“ Aš jo paklausiau, kaip jam į galvą šovė tokia mintis? Jis atsakė, kad tai padaryti paragino Svamis. Kitą kartą, kai jis atėjo, aš paklausiau: „Kokiu būdu tu bendrauji su Baba, kad Jis tau pasakė atvežti tūkstantį drabužių komplektų?“ Jis atsakė: „Tokiu pačiu būdu, kokiu Jis bendrauja ir su jumis.“ Taigi, tai patvirtino, kad toks Svamio vadovavimas įgauna apčiuopiamą formą. Įvyko labai gražus renginys. Liepos 15 dieną.

- Kodėl Jis taip sakė, kad „Tai bus Mano namai“?

Galbūt todėl, kad šičia yra daug dvasinių ieškotojų, kurie labai pasišventę tarnauti Bhagavanui. Pavyzdžiui, katalikų kunigai, kurių yra apie 40 žmonių. Žmonės, kurie neturi šeimos ir draugų, tokie kaip ir aš pats. Galbūt Jisai leidžia jiems - galbūt Jis galvoja, kad tai mums suteiks didelį pasitikėjimą ir užtikrintumą. Galbūt. Taip pat Jis prašė, kad Jam patiektų maistą - taip pat, kaip ir tais laikais, kai Jis turėjo fizinį kūną.

- Ir jūs jam ruošiate maistą?

Taip. Ir tam Jis pasirinko du studentus, kurie tuo metu mokėsi universitete. Jis pasakė jų vardus.

- Po to, kai Jis mirė?

Jis pasakė tai liepos 10 dieną. Jis įvardino du studentus, kurie turėtų Jam ruošti maistą. Tad mes pasikvietėme tuos du jaunuolius. Jie ir patarnauja. Aišku, padedant kai kuriems mokytojams, mylintiems Svamį.

- Ar galiu paklausti kvailo klausimo?

Taip.

- Ar Jis valgo maistą?

Kartais yra ženklų. Kartą tie du jaunuoliai, kurie ruošia maistą, atėjo pas mane ir parodė ilgą plauką, kurį rado lėkštėje. Jie klausė, kaip jis čia galėjo atsidurti. Tas plaukas galėjo būti Babos.
Noriu sekėjams patikslinti ir paaiškinti svarbų dalyką. Dabar Baba yra ne fiziniame kūne. Fizinio kūno neliko. Visiems laikams. Baba yra subtiliajame kūne.

- Visiems laikams?

Visiems laikams. Toks yra mano supratimas. Sprendžiu pagal tai, ką Jis man pasakė.

- Bet Jis yra subtiliajame kūne?

Taip, subtiliajame.

- Mes galime jį matyti?

Taip, jį galite matyti. Aš jums paaiškinsiu, kaip yra. Jis subtiliuoju pavidalu bendrauja su jūsų subtiliuoju kūnu jūsų sapnuose. Arba tas bendravimas gali vykti per meditaciją. Kai susikoncentruojate, sutelkiate dėmesį.

- Vadinasi, jeigu giliai panyrame į tylą.

Taip, į gilią meditaciją. Kai esi subtiliajame kūne. Kas iš tiesų mes esame - tai subtilusis kūnas ir kauzalinis (priežastinis) kūnas. Fizinis kūnas yra tik mūsų drabužis. Taip sakė Baba, ir tai yra tiesa. Dabar Jis yra tik turi tik subtilųjį kūną. Jis pasirodo per gilias meditacijas, vizijose. Tuomet Jis irgi gali jums vadovauti. Todėl kai sakome, kad Baba valgo maistą, tai yra ne fizinis maistas. Jis paima subtiliąją maisto dalį. Daugeliui žmonių tai suprasti labai sunku.

- Labai naudinga išgirsti tai, ką pasakojate. Ačiū, kad paaiškinate.

Tarkime, jūs padedate puodelį vandens prie Jo. Jeigu kažkas išgeria vandens, tada puodelyje lieka  mažiau vandens. Šiuo atveju taip nėra. Jis paima subtiliąją vandens dalį. Nes visi dvasiniai mokytojai mums kalbėjo, kad visos gyvybės formos - ar tai būtų nejudantis objektas, ar gyvūnas, paukštis, vabzdys ar žmogus - visi jie turi tris pavidalus. Todėl Baba sakė, kad jūs esate ne vienas, o trys. Žinojote tai? Tai, kuo tu pats save laikai - tai kūnas. Kuo tave laiko kiti - tai protas, subtilusis kūnas. Kas esi iš tikrųjų - Atma. Todėl visi ir viskas turi tris pavidalus. Štai kėdė. Ji irgi turi subtilųjį pavidalą. Tą sakė kiekvienas Mokytojas. Kai mes sakome, kad Jis valgo maistą, tai reiškia, kad Jis valgo subtiliąją maisto dalį. Nes Jis yra subtiliajame kūne. Štai taip. Ir mūsų kultūroje yra toks šventas paprotys - šventyklose maistas aukojamas dievams. Mes aukojame. Tai vadinama „naivedhya“. Aukojama kiekvienoje šventykloje. Tai nereiškia, kad dievas tą maistą suvalgo fiziškai. Tačiau dievai paima subtiliąją to maisto dalį.

Nes jie yra subtiliojo pavidalo.

- Vadinasi, Jo pasakymas, kad čia yra Jo namai, yra tam tikras eufemizmas ar kalbos stilius?

Akivaizdu, kad kiekviena vieta visatoje yra Jo namai.

- Bet šita vieta Jam miela. Čia Jo pasirinkti jaunuoliai ruošia Jam maistą, čia yra trys šventyklos. Ir dėl to, kad čia esate jūs. Nesakau, kad esate kažkuo ypatingas. Bet sakau, kad matyt yra priežastis, dėl ko Jis su jumis taip dažnai bendrauja ir vadovauja?

Su Bhagavanu buvau 47 metus. Kaip jau pasakojau, pirmąjį kartą Jo patarimus gavau, kai man buvo 19 metų. 1964 metais. Ir visuomet darydavau tai, ką jis man sakydavo. Visus tuos metus.

- Absoliučiai lojalus?

Taip, absoliučiai. Jis man sakė vykti į tam tikrą vietą. Aš vykau. Paskui Jis pasakė persikelti į kitą vietą. Aš persikėliau. Ir svarbiausias dalykas, kurį Jis man buvo pasakęs - pašvęsti savo gyvenimą dvasiniam gyvenimui ir tarnavimui. Tą kelią Jis palaimino. Ir pasakė, kad nevesčiau. Taip aš ir padariau. Aš visuomet Jo klausiausi. Todėl man nenuostabu, kad Jis man vadovauja net ir dabar. Nes aš visuomet buvau visiškai priklausomas nuo Jo. Ir jeigu visai atvirai - aš per visą savo gyvenimą nė karto niekur nesu gavęs jokios algos.

- Kaip jūs gyvenote?

Aš gyvenau iš to, ką Jis man duodavo. Tik iš to, ką man duodavo Jis.

- Jūs dirbote visą laiką, be jokių poilsio dienų - berniukams, universitetui, ašramui?

Taip. Aš dariau tai, ką Jis norėjo, kad daryčiau. Ir Jis pasirūpino visais mano poreikiais. Materialiais poreikiais, dvasiniais poreikiais.

- Vadinasi, jūs neturite daug prisirišimų. Negaudavote algos, bet viską Jums parūpindavo Jis?

Jis viskuo mane aprūpino, ir aš esu visiškai priklausomas nuo Jo. Ir Jis niekuomet manęs neapleido. Štai vienas atvejis. Labai sujaudinęs. Norėčiau jums jį papasakoti. Tai buvo 2010 metais. Likus metams iki Bhagavano išėjimo. Buvo mano gimtadienis. Tuo metu buvau Brindavane. Mano pavaduotojas, dr. Ravi Kumar, kuris dabar yra studentų kuratorius Brindavane, buvo Putapartyje. Baba jį pasikvietė į kambarių, į interviu. Aš niekam nesakiau, kada mano gimimo diena, todėl niekas to nežinojo. Nes jeigu pasakyčiau ir tai sužinotų studentai, tai toji diena taptų gana sudėtinga. Todėl niekas nežinojo, kada yra mano gimimo diena. Bhagavanas jam pasakė: „Šiandien yra jo gimimo diena.“ Tuo metu Baba jau negalėjo rašyti. Bet ant voko, kuriame buvo pinigai, Jis pats savo ranka užrašė: „Brangiam Narasimhai Murčiui nuo tavo Sai Ma“. Sai Ma. Sai Motinos. Iki šiol išsaugojau tą voką kaip didžiausią gyvenimo brangenybę. Iš nelygios rašysenos galėjai suprasti, kad rašė nusilpusi ranka.

- Jis jau negalėjo rašyti. Bet vis tiek užrašė.

Tai pasakęs Jis padavė voką Ravi Kumarui, kad perduotų man.

- Voke buvo pinigai?

Taip. Labai daug pinigų! Nors aš negaunu jokios algos, visą mano gyvenimą mane išlaiko Sai Ma. 

Ir visą gyvenimą gyvenau tarsi karalaitis. Man niekuomet nieko netrūko.

- Todėl neturite jokio prisirišimo. Jums parūpinti čapačiai, balti drabužiai, stogas virš galvos.

- Ir turite viską, o jums reikia arba ko norite?

Ko tik man reikėdavo, Jis visuomet duodavo man nė neprašant. Aš niekuomet nieko neprašiau - tai dar viena reikalo pusė. Aš niekuomet Jo nieko neprašiau. Jis ne kartą man sakė: „Narasimha Murti, jeigu tau ko reikia, paprašyk - aš tau duosiu.“ Bet visą savo gyvenimą aš laikiausi šio principo - buvau nereiklus ir nieko neprašiau. Tačiau ir be mano prašymo Jis man viską suteikdavo.

- Jūs esate žmogus, turintis milžinišką galią.

Tikėjimą.

- Tikėjimą, valdžią, gebėjimą vadovauti. Galiu įsivaizduoti, kokia neįkainojama dovana jūsų studentams, absolventams, sevadalams, kitiems administracijos tarnautojams yra išgirsti jūsų gyvenimo istoriją, žinoti, kad jūs niekuomet nieko neprašėte. Užėmėte aukštą postą, bet jumis visuomet būdavo pasirūpinta.

Taip, visuomet.

- Ir niekuomet nieko daugiau nereikėjo?

Niekuomet nereikėjo daugiau. Jeigu aš ko nors neturėdavau, aš suprasdavau, kad man to nereikia. Galvojau ir tikėjau, kad man to ir nereikia. Jis visuomet man duodavo tai, ko man reikėjo.

- Minėjote, kad Baba dažnai pas jus ateina ir jums vadovauja.

Taip.

- Man įdomu, kaip Jis pas jus ateina.

Šimtu ir vienu būdu, kaip jūs ir sakėte.

- Ar galite papasakoti, ką Jis jums kalbėjo praėjusį mėnesį ar praėjusią savaitę?

Dabar man rūpi yra Jo švietimo misijos plėtra.

- Tai jūs dabar ir darote?

Taip. Dabar mes dirbame su penkių naujų mokyklų projektais. Karnatakos valstijoje. Dvi mokyklos jau pradėjo veikti. Dabar mūsų institucijose yra apie 1000 studentų. Vadovaujant Babai buvo įsteigtas fondas - Šri Satjos Sai Sarasvatės švietimo fondas. Visi fondo valdybos nariai yra mūsų alumnai (buvę studentai). Jis buvo įsteigtas prieš metus. Per vienerius metus buvo atidarytos ir jau veikia dvi mokyklos. Ir turime trijų naujų mokyklų projektus - iš jų dvi mokyklos pradės veikti kitų metų birželį. Turiu daug darbo. Aš retai būnu Mudenahalyje. Visą laiką važinėju iš vienos vietos į kitą, rūpindamasis mokyklų steigimu, statybomis. Viena istorija ko gero sekėjams suteiks daug džiaugsmo. Rugpjūčio 27 d., praėjus 4 mėnesiams po Jo išėjimo, Jis man pasakė,: „Mano Sankalpa (valia) yra įsteigti mokyklą Gulbargoje“.

- Kur tai yra?

Gulbarga yra už 700 km. Tai miestas. Karnatakos valstijos šiaurinėje dalyje. Tenai niekada nebuvau buvęs.

- Vadinasi, Jis jums duoda konkrečius, tikslius nurodymus?

Jis man taip pasakė: „Aš pasirinkau žemės sklypą, 50 akrų. Sklypas yra šalia dviejų kelių: vienas kelias eina šiaurės-pietų kryptimi, kitas kelias eina rytų-vakarų kryptimi. Sklypas nuožulnus į rytų pusę.“ Tai viskas, ką Jis man pasakė. Paskui Jis pasakė, kad vykčiau į Gulbargą rugsėjo 7 dieną. Tai Jis sakė rugpjūčio 27 d.

- Ar tai mažas kaimelis ar miestelis?

Ne! Tai didžiulė vietovė. Gulbarga yra ne miestas. Gulbarga yra rajonas. Labai didelis rajonas. Kai tenai važiavau, kartu vyko ir vienas bičiulis. Jam irgi buvo įdomus šis nuotykis.

- Jūs turėjote surasti tą sklypą?

Taip, mes turėjome surasti tą vietą. Sukome ir sukome ratus, apžiūrėjome 20 ar 25 vietas. Ir pagaliau vienoje vietoje pasakiau, kad štai čia yra toji vieta, nes ji atitiko Babos nurodytus požymius.

- Bet daug vietovių yra šalia rytų-vakarų ir šiaurės-pietų kelio.

Tiesa, bet tuo metu, jeigu man kildavo abejonė, aš prašydavau Babos atsakymo. Jis patvirtino. Tai ir buvo toji vieta. 

- Ar tas sklypas buvo parduodamas?

Taip, jis buvo parduodamas. 44 akrų (~18 ha) žemės sklypas. Mes jį nupirkome. Iš kur gavome pinigų? Kažkas atėjo ir man juos davė: „Tai pinigai žemės sklypui.“

- Žemės sklypui?

Taip. Aš sakau jums. Noriu jums papasakoti kai ką labai įdomaus.

- Vadinasi, jūs visi gavote nurodymus padėti vieni kitiems.

Rugsėjo 7 d. pirmą kartą nuvažiavau į Gulbargą. Prašiau, kad būtų surengtas Babos sekėjų susirinkimas. Kad jame dalyvautų ir mūsų alumnai, gyvenantys toje vietovėje. Baba man pasakė, kad paskelbčiau tris žinias. Pirma - Bhūmi pudža, pamatinio akmens ceremonija, įvyks prieš Jo gimtadienį, tais pačiais metais, 2011 m. Antra - kitąmet, 2012 m. birželį, mokykla bus atidaryta. Trečia - užbaigti pastatai bus inauguruoti prieš kitą Jo gimtadienį. Viskas taip ir įvyko.

- Mano protui sunku suvokti. Svamis jums taip tiksliai viską pasako ir viskas išsipildo. O Jis tik šypsosi jums už nugaros. Žmonėms tai atrodo stebuklas. Iš tikrųjų tai ir yra stebuklas, tai yra mįslė.  Tikra mįslė: kaip tas žmogus, kuris turėjo pinigų žemei, nieko nežinodamas apie tai, kad jums duoti nurodymai surasti žemės sklypą vietovėje, kurioje prieš tai nė karto nesilankėte, jūs žemę surandate - o tas žmogus ateina ir duoda pinigų žemei nusipirkti? Ir turbūt visi projektai vyksta panašiai?

Taip.

Jis davė ir šios mokyklos planą - pastatas turi būti penkiakampio formos.

- Kokia penkiakampio reikšmė?

Baba man sakė, kad kiekviena kraštinė simbolizuoja atskirą vertybę. Satja, Dharma, Šanti, Prėma, Ahimsa. Penkios kraštinės.

- Vadinasi, kas bebūtų daroma - viskas turi Jo ženklą.

Taigi, naujoji mokykla buvo inauguruota lapkričio 19 d. Inauguraciją atliko p. Šri Indulalas Šahas. Jis atvyko iš Bombėjaus ir inauguravo mokyklos miestelį. Taigi, dabar man karštas metas. Ką aš galvojau, kai atvykau į Mudenahalį? Aš galvojau, kad Svamiui jau pakankamai pasitarnavau. Dirbau studentų kuratoriumi Svamio institucijų bendrabučiuose be jokios pertraukos, tiek daug metų. Aš galvojau, kad atvyksiu čia ir leisiu laiką kontempliuodamas, medituodamas ar rašydamas. Ir kad padėsiu žmonėms, kurie kreipsis į mane prašydami dvasinio vadovavimo. Taip aš maniau. Bet dabar, kaip matote, Jis mane įsuko į intensyvius darbus.

- Tikėkimės, kad Sai Baba jums duos dar 40 ar 50 metų, kad užbaigtumėte visus šiuos projektus?

Tikiuosi. Jis man tą yra sakęs. Man atrodo, kad kol Jis savo projektų nepabaigs, tol Jis manęs nepaleis.

- Kaip jūs manote, ar tas sumanymas visuose valstijos rajonuose pastatyti po mokyklą - iš viso 30 (plius dar viena mokykla už valstijos ribų) - ar tai yra pavyzdys ir modelis, kurį žmonės turėtų įgyvendinti kitose valstijose?

Be abejonės. Taip yra visuomet. Bhagavanas įsteigė kelias ligonines. Tai nereiškia, kad tos ligoninės gali aptarnauti visą pasaulį. Jis duoda mintį. Ir ji persunkta gailestingumu ir meile kiekvienam.

- Vakar ėmiau interviu iš daktaro Devi Prasad Shetty, kuris dirba didžiausioje pasaulyje ligoninėje, kur atliekamos krūtinės ląstos operacijos - už 800 dolerių tiems, kurie gali susimokėti, ir nemokamai tiems, kurie negali.

Jiems irgi vadovavo Baba.

- Taigi, jūs kuriate modelį, kuris kitiems galės būti pavyzdžiu, kaip nebrangiai ir sėkmingai pasirūpinti skurdžiai gyvenančiais vaikais, ir kartu ugdyti žmogiškąsias vertybes - tas modelis gali būti taikomas kitose valstijose ir net kitose šalyse.

Be abejonės. Tai skirta ne tik Karnatakai, ne tik Indijai. Tai skirta kiekvienam Babos sekėjui, kuris nori prisidėti prie Jo darbų, prie Jo misijos. Noriu kai ką pasakyti. Šiandien tikroji krizė pasaulyje - ne tik Indijoje - tai dvasinių ir moralinių vertybių žlugimas.

- Ne finansinė krizė...

Taip. Baba visuomet sakė, kad būtent vaikai, tyros širdys, gali būti išugdyti naujos rūšies pasaulio piliečiais. Jis prarado viltį dėl vyresnių žmonių, tokių kaip mes. Nes mes nesikeičiame. Taigi, tyros širdies jaunimas. Mano mentorius, įkvėptas Babos, sakė, kad nėra blogų vaikų, yra tik blogi tėvai ir blogi mokytojai. Tai yra faktas. Vaikai yra labai tyri. Jeigu surasite kelis mokytojus, kurie irgi išsaugoję tyrumą, tuos vaikus išugdyti lengva. Štai kodėl Babos švietimo misija yra tokia svarbi. Ir tai vienintelis žmonijos išsigelbėjimo kelias. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Mes turime išugdyti naują, kitokių piliečių kartą. Iš tų vaikų, kurie ateina į mūsų mokyklas. Pavyzdžiui, ši mokykla. Galime priimti apie 200 berniukų kiekvienais metais. Mes gauname daugiau kaip 3000 prašymų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad 2800 vaikų tėvų, kurie prašo priimti jų vaiką ir lavinti pagal Bhagavano Šri Satjos Sai Babos švietimo filosofiją, gauna neigiamą atsakymą. Pagal mane, tai yra tragedija. Tai didžiulė tragedija. Galbūt Baba dabar steigia mokyklas tam, kad kiekvienas turėtų tokią galimybę. Kiekvienam vaikui, kuris nori mokytis Jo institucijose.

- Jeigu žmonės nori daugiau sužinoti apie Svamio įtaką žmonėms visame pasaulyje, jie gali perskaityti knygas apie Svamio gyvenimą - tris tomus, kuriuos jūs parašėte. Ar Jis jums vadovavo gyvai, ar vadovavimas vyko kitokiu būdu?

Niekuomet nemaniau, kad man teks rašyti Jo biografiją. Nes p. Kasturis parašė pirmuosius 4 tomus. Ir kitą ketvirtį amžiaus niekas nė nebandė rašyti Jo biografijos. Paskutinė biografija - 4 tomas - buvo atspausdintas 1980 m. 5 tomas buvo išleistas 2005 m. Impulsas rašyti biografiją atėjo 2003 m. Ir Baba mane palaimino rašyti Jo biografiją. Jis vadovavo man renkant medžiagą. Kai rinkau medžiagą, kartais turėdavau galimybę patikrinti jos autentiškumą. Kalbėdavausi su tais žmonėmis, kuriuos gerai pažinojau. Nekalbėjau su bet kuo. Nes daug žmonių pasakoja įvairiausių istorijų. Aš norėjau, kad viskas būtų autentiška, todėl aš klausdavau Bhagavano. Dėl nuotraukų. Aš surinkau šimtus nuotraukų, bet knygai nuotraukas atrinko Jisai, taip pat ir nuotrauką viršeliui. Visiems trims tomams. Šitaip viskas buvo.

- Kaip jūs manote, ar daugeliui žmonių Baba vadovauja taip, kaip jums, ar tik keliems žmonėms?

Jis ko gero vadovauja labai daugeliui žmonių, visur. Juk žinote, kad netrukus bus atidaryta naujų ligoninių. Taip pat bus ir naujų vandens tiekimo projektų. Andhra Pradešo valstijoje, Adilabado rajone.

- Vadinasi, net ir po Mahasamadhi Jo projektai tęsiasi.

Noriu pasakyti vieną dalyką, kurį man pasakė Svamis: „Tai yra tiesa, kad aš pasauliui paskelbiau, kad šiuo Satjos Sai Babos pavidalu būsiu iki 96 metų. Aš išėjau, kai man buvo 85 m. Tačiau šiame Subtiliajame kūne būsiu tol, kol man sueis 96 metai. Ir tęsiu tai, ką dariau iki tol.“ Ir vienintelis įrodymas yra tai, kad darbai iš tiesų vyksta. Vienas mano bičiulis Prašanti Nilajame, kuris užima aukštą postą, sako man: „Labai sunku patikėti tuo, ką kalbi, bet kai matau, kad vyksta tai, ką Baba kalba, tuomet turiu tikėti.“ Nes jeigu nuvyktumėte į Gulbargą - norėčiau, kad nuvyktumėte į Gulbargą.

- Už 700 kilometrų?

Taip, už 700 kilometrų, bet nuo Gulbargos už 200 km yra Haiderabado oro uostas. Galite ten nuvykti ir pamatyti tą didingą pastatą. Labai sąžiningai jums prisipažįstu - aš jo nestačiau. Tai kas jį pastatė?

- Ar tai pastatas tame 44 akrų sklype?

Taip, tai pastatas tame sklype.

- Taigi, pinigai 44 akrų sklypui buvo padovanoti. Jūs suradote teisingą vietą, ir tenai mokykla jau atidaryta?

Ji buvo atidaryta praeitų metų birželį. Joje jau mokosi 123 mokiniai. Bendrabutyje gyvena 110 berniukų. 13 berniukų vaikšto į mokyklą iš namų, nes gyvena gretimuose kaimuose. Nemokamas lavinimas. Nė cento nereikia mokėti už mokslą. Ir tai žmonėms kelia didžiulę nuostabą ir susižavėjimą. Kas valdo šią mokyklą? Jis valdo. Pastatas ir žemė kartu paėmus kainuoja daugiau kaip 10 krorų rupijų (~1,3 mln eurų).

- Mačiau tos mokyklos nuotraukas. Niekas nepagalvotų, kad mokykla, kurioje nemokamai mokosi neturtingų šeimų vaikai, gali būti tokia didinga.

Žmonės užduoda man tą klausimą. Kodėl tame dievo užmirštame užkampyje pastatei tokį didingą pastatą? Aš atsakau: „Čia ne aš. Aš nestačiau. Tai Jis nori, kad Jo mokyklos atrodytų kaip rūmai.“

- Papasakokite dar daugiau pavyzdžių, kaip Jis jums vadovauja.

Jūs klausėte manęs, ką Jis sakė praėjusį mėnesį, praėjusią savaitę. Paskutinį kartą grįžau iš Gulbargos gruodžio 21 d. Gruodžio 17 d. Baba man buvo pasakęs, kad vykčiau į vietovę, kurios pavadinimas Sindagi, Bidžapuro rajone.

- Ar buvote girdėjęs apie tą vietovę?

Taip, buvau. Nes iš ten daug studentų atvyksta studijuoti į Mudenahalį. „Važiuok tenai, sušauk Sai sekėjų susirinkimą ir paskelbk žinią, kad Baba nusprendė tenai pastatyti mokyklą, jeigu surasite žemės sklypą ir jį mums duosite.“

- Kad bendruomenė surastų sklypą?

Taip. Taigi, aš nuvykau tenai, paskelbiau žinią ir sugrįžau. Ir dabar jie labai rimtai ieško žemės.

- Iki šiol nerado?

Ne, bet jie ras. Nes jeigu tokia Babos valia, tai ir įvyks. Panašus atvejis buvo ir Mandjoje. Kur, kaip Baba paskelbė, Jis ateis kaip Prėma Sai. Tenai jie irgi labai stebuklingai rado žemės sklypą. Ir buvo atlikta Bhūmi pudžia, pamatinio akmens ceremonija.

- Ar Jis jums sakė, kada gims Prėma Sai?

Manau, ateis laikas, kada apie tai bus galima kalbėti viešai. Ne dabar.

- Ir kaip bus atpažintas? Ar Jis jums ar kam kitam apie tai kalbėjo? Kaip atpažinti, kad tai tikrasis Prėma Sai?

Jis sakė, kad Prėma Sai ateis. Ir dar kelis dalykus, kurie šiuo metu dar neturi būti vieši.

- Na, o jei palauksiu 5 minutes?

Jeigu Jis norės, kad kažką paskelbčiau viešai, aš paskelbsiu viešai.

- Nepamirškite, aš esu žurnalistas... Aš paprašiau pavyzdžių, ir jūs man pateikėte du nuostabius pavyzdžius. Ko gero nereikia nė sakyti, kad jūs nieko nebijote?

Aš nieko nebijau, nes Jis visuomet su manimi. Aš žinau, kad Jis su manimi. Tasai jausmas buvo ir anksčiau. O dabar tas jausmas dar labiau sustiprėjo. Tokie yra faktai. Jis paprašė manęs paskelbti tris dalykus, ir aš paskelbiau. Nors pats tuo netikėjau. Ir viskas išsipildė. Todėl dabar turiu tikėti.

- Mudu turime kai ką bendra. Jūs ir aš kažkada buvome Nepatiklieji Tomai.

Žinau, kad Baba dabar pritraukia žmones, kurie iki šiol nieko apie Jį negirdėjo, nebuvo Prašantyje, nematė Jo gyvo. Kai kurie iš jų šiek tiek sutrikę. Nežino, kuo tikėti. Jie irgi tarsi Nepatiklieji Tomai. Ką jūs galėtumėte jiems pasakyti? Dievas visuomet egzistavo. Kai meldžiatės Jėzui Kristui, jūs tikite, kad jis ir dabar egzistuoja - antraip jam nesimelstumėte. Nors jis paliko savo kūną prieš 2000 metų. Jūs tikite, kad jis egzistuoja. Jis iš tikrųjų egzistuoja ir jums vadovauja. Kai meldžiuosi Šri Ramai, kuris gyveno prieš tūkstančius metų, aš tikiu, kad jis egzistuoja ir šiandien. Jeigu mes tikime, kad Satja Sai Baba yra dievas - jeigu Jis paliko mirtingą kūną, tai nereiškia, kad Jis išnyko. Jis visuomet yra. Ir kiekvienas, kuris tiki, kad Jis yra, bus jo vedami - tuo esu įsitikinęs. Jie tik turi tikėti. Prašyk, ir bus duota. Belskis, ir bus atidaryta. Tai buvo tiesa prieš 2000 metų. Tai yra tiesa dabar, tai bus tiesa visais laikais. Todėl vadovavimas iš esmės priklauso nuo tikėjimo ir nuoširdžios maldos: „Viešpatie, aš žinau, kad Tu egzistuoji. Bet kodėl Tu neapsireiški man? Kodėl manęs nevedi?“ Šaukitės Jo kaip vaikai, ir esu įsitikinęs, kad sulauksite Jo vadovavimo. Tai amžinas dėsnis. Būtent tai Jėzus turėjo galvoje, sakydamas: „Prašykite ir gausite.“ Tie, kurie siekė, niekuomet nebuvo nuvilti. Tai yra visų tikinčiųjų patirtis. Nepriklausomai nuo to, kuo jie tikėjo - Jėzumi, Buda, Rama, Krišna - kas tai bebūtų, tai yra tas pats dievas, ir Jisai atsilieps. Visiems tiems žmonėms, kurie abejoja, kurie sako „Jeigu Babos fiziškai jau nėra, o aš melsiuosi, kas tuomet bus?“ Tik nuoširdžiai Jam melskitės, ir būsite vedami, būsite aprūpinti - gausite viską. Visų svarbiausia yra štai tai - koks yra mūsų gyvenimo tikslas? Mūsų gyvenimo tikslas yra suvokti, kad „aš esu dievas“. Kad dievas ir aš nesame atskiri. Į šį suvokimą Baba visus ir veda - tai yra kelionės tikslas. Jis tai darė būdamas fiziniame kūne, Jis tai daro ir dabar.

- Ir paskutinis prašymas. Tai nėra klausimas, nes į visus savo klausimus jau gavau atsakymus. Koks būtų jūsų baigiamasis komentaras? Į ką turėtų atkreipti dėmesį žmonės, kurie eina Sai keliu? 

Norėčiau pacituoti brolį Laurencijų. Kaip lavinti pajautimą, kad dievas yra su manimi? Kas trukdo tai patirti kiekvieną akimirką? Tai mano ego, mano norai ir mano prisirišimai.

- Taip pat mano pyktis, mano baimės.

Taip, visa tai kyla iš ego. Kai tik visa tai pastumi į šalį, tuomet šalia atsiranda dievas, tuomet jauti Jo artumą. Jeigu nori visą laiką būti džiugus ir laimingas, turi visą laiką jausti Jo artumą. Nėra kito būdo jaustis laimingam visada. Kaip būna su žmonėmis? Mes būname laimingi, kai mums sekasi, ir nelaimingi, kai mums nesiseka. Tiesa? Bet yra viena priežastis, dėl ko visuomet turėtumėte būti laimingi ir optimistiški - su manimi visą laiką yra dievas. Tai vienintelė priežastis, dėl ko turėtume visą laiką būti laimingi. Jeigu žinau, kad dievas visuomet yra su manimi, tai visuomet būsiu laimingas ir optimistiškas. Tik tai. Ir nieko daugiau. Tai tinka ne tik Babos sekėjams. Visi, kurie gimė šiame pasaulyje, jeigu jie nori būti laimingi, jie turi tikėti dievu, kuris yra su jais visą laiką.

- Vadinasi, nereikia versi kalnų ir keisti pasaulio. Pakanka pakeisti save. 

Jeigu pakeisi save, pasikeis ir tavo pasaulis.

- Pone Murti, labai jums dėkoju už nuostabų interviu. Sai Ram.

Sai Ram.