Ar Anapus yra rojus ir pragaras?
Klausimas: Kai siela palieka kūną, ar ji nukeliauja į Sąmonę? Ar Anapus yra rojus ir pragaras, bausmė ar apdovanojimas?
Svamis: Kiekviena būtybė nėra tik kūnas, kurį matote. Indijos filosofijoje ji apibrėžiama ne kaip vienas, o kaip kelių dalykų sankaupa. Kūnas tėra indas, kurio viduje yra daug kitų dalykų. Paprastai sakant, yra kūnas, yra protas ir yra siela arba dvasia. Kūnas susideda iš daugelio dalių – galūnių ir organų; panašiai ir prote yra daug dalių. Jūsų protą sudaro jūsų praeities atsiminimai, tai, kas jums patinka ir nepatinka, jūsų tapatinimasis su konkrečiau pavidalu ir kiti panašūs dalykai. Taip pat yra ir džyvatma arba sąmonė, kuri yra Dieviškosios Sąmonės dalis, egzistuojanti jumyse kaip kibirkštis.
Atėjus mirčiai, kūnas pražūva, tačiau kiti dalykai – ne. Kūnas, kuris sudarytas iš penkių elementų, vėl išsiskaido į penkis elementus. Jo intelektas, atsiminimai, gebėjimas skirti ir identifikuotis išlieka ir toliau. Kaip tai išlieka? Paprastai sakant, tai egzistuoja ir toliau kaip energija, nes materijos nebėra. Tai paprasta mokslinė tiesa, kad visa egzistencija yra arba energija, arba materija. Kadangi protas su visomis jo idėjomis egzistuoja, džyvatma, individualioji dvasia, negali susilieti su visuotiniu Dieviškumu. Per daugelį gyvenimų mokantis ir įgaunant išminties, protas galiausiai liaujasi tapatinęs save su kūnu ir ima tapatinti save su Dieviškąja Savastimi. Būtent tada Dieviškoji Savastis išsilaisvina ir to burbulo jai daugiau nebereikia. Jis sprogsta, oras išeina, ir jis vėl susilieja su vandeniu.
Kur keliauja siela? Siela niekur nedingsta – ji egzistuoja visada. Tuomet kur yra ta individuali siela? Individuali siela yra lyg erdvė šio kambario viduje. Visuotinė siela yra kaip visur aplinkui esanti erdvė. Jei nugriausite šias sienas, ši erdvė ir ta erdvė taps viena; tuomet nebebus dviejų erdvių. Klaidingas mąstymas, kad šitas oras ar erdvė patalpoje skiriasi nuo ano oro ar erdvės išorėje, atsiranda dėl tapatinimosi su kūnu, tai tarsi tapatinimasis su šia sale.
Tą akimirką, kai kūno sąmonė išnyksta ir protas gali atpažinti, kad šita erdvė ir ana erdvė yra ta pati, tada tai suvokdamas žmogus išsilaisvina.
Tik įsivaizduokite, kad pamiršote, jog išorėje egzistuoja pasaulis, nes esate uždarytas šioje patalpoje. Argi nebūtų kvaila taip galvoti? Žinojimas, kad išorėje taip pat yra pasaulis, leidžia jums jaustis patogiai ir laisvai. Žinote, jog galite atidaryti duris, išeiti į platesnį pasaulį, kuris yra išorėje, ir neapsiriboti šiuo kambariu.
Suvokusieji savo tikrąją prigimtį, nors ir yra kūne, tačiau žino, jog tai – dar ne viskas. Jie žino, kad čia dabar yra salė, bet už jos, išorėje, irgi yra salė, nors jos ir nesimato. Tokiems žmonėms kūnas netampa kliūtimi pažinti save. Patyrusieji tai, kas yra anapus regimo, ateina ir papasakoja kitiems, kad yra kažkas anapus, ir taip padeda pakylėti ir kitas sielas.
Indijoje esantis žmogus, kuris nėra matęs Turkijos, gali ir nežinoti, kad Turkija egzistuoja. Arba žmogus turi nuvykti į Turkiją, arba kas nors iš Turkijos turi atvykti ir jam pasakyti, jog Turkija egzistuoja. Taigi, arba išsiugdykite tokią išmintį patys tai patirdami, arba pasimokykite iš tų, kurie tai patyrė. Panašiai ir visi mokytojai, guru, mesijai ir tie, kurie patyrė šią aukščiausią tiesą, ateina ir jums pasako, kad egzistuoja didesnė tiesa nei tai, kas matoma, ir taip padeda jums tapatintis ne su kūnu, bet su aukščiausia tiesa.
Įsivaizduokite, kad kas nors ateina ir sako, jog ši salė bus užrakinta ir jūs niekada negalėsite išeiti. Tai baimė, su kuria žmonės gyvena, kai jie egzistuoja tik kūne. Tie, kurie yra išsilaisvinę, žino, kad jie bet kada savo valia gali išeiti ar pareiti vidun. Tik atrodo, kad jie yra kūne, bet jie yra anapus jo. Taip yra su Sai Baba. Jis yra anapus kūno, bet įgauna kūną tik tam, kad išmokytų šios tiesos kitus.
O dėl pragaro ar rojaus – tai yra proto būsena, o ne vieta. Daugelis žmonių sako: „O! Mano žmona siaubinga; mano gyvenimas – pragaras!“ Tiesa ta, kad ši idėja yra prote, o ne fiziniame pasaulyje. Laimingas protas – tai rojus; savanaudiškas protas – tai pragaras. Jei tapsite nesavanaudžiais, visą laiką būsite rojuje, net ir tuo metu, kai esate žemėje, nes visur aplink bus laimė. Nebus jokios teismo dienos; kiekvieną akimirką priimamas nuosprendis – ar būsite laimingi, ar nuliūdę, tai priklauso nuo to, kokia jūsų gyvenimo nuostata. Tad Aš visuomet sakau: „Būti laimingu įmanoma tik tada, kai padarote kitus laimingais.“ Kai visi yra laimingi – tai yra rojus, o tai įmanoma tik tada, kai esate nesavanaudis.
Pasinaudojau šiuo klausimu kaip dingstimi, kad galėčiau visiems paaiškinti aukštesnę tiesą.
Satja Sai Baba (per Madhu)
Stambulas, 2017 m. balandžio 3 d.
Šaltinis: Bukletas apie Dieviškąjį vizitąTurkijoje 2017 m. balandžio mėn.
Svamis: Kiekviena būtybė nėra tik kūnas, kurį matote. Indijos filosofijoje ji apibrėžiama ne kaip vienas, o kaip kelių dalykų sankaupa. Kūnas tėra indas, kurio viduje yra daug kitų dalykų. Paprastai sakant, yra kūnas, yra protas ir yra siela arba dvasia. Kūnas susideda iš daugelio dalių – galūnių ir organų; panašiai ir prote yra daug dalių. Jūsų protą sudaro jūsų praeities atsiminimai, tai, kas jums patinka ir nepatinka, jūsų tapatinimasis su konkrečiau pavidalu ir kiti panašūs dalykai. Taip pat yra ir džyvatma arba sąmonė, kuri yra Dieviškosios Sąmonės dalis, egzistuojanti jumyse kaip kibirkštis.
Atėjus mirčiai, kūnas pražūva, tačiau kiti dalykai – ne. Kūnas, kuris sudarytas iš penkių elementų, vėl išsiskaido į penkis elementus. Jo intelektas, atsiminimai, gebėjimas skirti ir identifikuotis išlieka ir toliau. Kaip tai išlieka? Paprastai sakant, tai egzistuoja ir toliau kaip energija, nes materijos nebėra. Tai paprasta mokslinė tiesa, kad visa egzistencija yra arba energija, arba materija. Kadangi protas su visomis jo idėjomis egzistuoja, džyvatma, individualioji dvasia, negali susilieti su visuotiniu Dieviškumu. Per daugelį gyvenimų mokantis ir įgaunant išminties, protas galiausiai liaujasi tapatinęs save su kūnu ir ima tapatinti save su Dieviškąja Savastimi. Būtent tada Dieviškoji Savastis išsilaisvina ir to burbulo jai daugiau nebereikia. Jis sprogsta, oras išeina, ir jis vėl susilieja su vandeniu.
Kur keliauja siela? Siela niekur nedingsta – ji egzistuoja visada. Tuomet kur yra ta individuali siela? Individuali siela yra lyg erdvė šio kambario viduje. Visuotinė siela yra kaip visur aplinkui esanti erdvė. Jei nugriausite šias sienas, ši erdvė ir ta erdvė taps viena; tuomet nebebus dviejų erdvių. Klaidingas mąstymas, kad šitas oras ar erdvė patalpoje skiriasi nuo ano oro ar erdvės išorėje, atsiranda dėl tapatinimosi su kūnu, tai tarsi tapatinimasis su šia sale.
Tą akimirką, kai kūno sąmonė išnyksta ir protas gali atpažinti, kad šita erdvė ir ana erdvė yra ta pati, tada tai suvokdamas žmogus išsilaisvina.
Tik įsivaizduokite, kad pamiršote, jog išorėje egzistuoja pasaulis, nes esate uždarytas šioje patalpoje. Argi nebūtų kvaila taip galvoti? Žinojimas, kad išorėje taip pat yra pasaulis, leidžia jums jaustis patogiai ir laisvai. Žinote, jog galite atidaryti duris, išeiti į platesnį pasaulį, kuris yra išorėje, ir neapsiriboti šiuo kambariu.
Suvokusieji savo tikrąją prigimtį, nors ir yra kūne, tačiau žino, jog tai – dar ne viskas. Jie žino, kad čia dabar yra salė, bet už jos, išorėje, irgi yra salė, nors jos ir nesimato. Tokiems žmonėms kūnas netampa kliūtimi pažinti save. Patyrusieji tai, kas yra anapus regimo, ateina ir papasakoja kitiems, kad yra kažkas anapus, ir taip padeda pakylėti ir kitas sielas.Indijoje esantis žmogus, kuris nėra matęs Turkijos, gali ir nežinoti, kad Turkija egzistuoja. Arba žmogus turi nuvykti į Turkiją, arba kas nors iš Turkijos turi atvykti ir jam pasakyti, jog Turkija egzistuoja. Taigi, arba išsiugdykite tokią išmintį patys tai patirdami, arba pasimokykite iš tų, kurie tai patyrė. Panašiai ir visi mokytojai, guru, mesijai ir tie, kurie patyrė šią aukščiausią tiesą, ateina ir jums pasako, kad egzistuoja didesnė tiesa nei tai, kas matoma, ir taip padeda jums tapatintis ne su kūnu, bet su aukščiausia tiesa.
Įsivaizduokite, kad kas nors ateina ir sako, jog ši salė bus užrakinta ir jūs niekada negalėsite išeiti. Tai baimė, su kuria žmonės gyvena, kai jie egzistuoja tik kūne. Tie, kurie yra išsilaisvinę, žino, kad jie bet kada savo valia gali išeiti ar pareiti vidun. Tik atrodo, kad jie yra kūne, bet jie yra anapus jo. Taip yra su Sai Baba. Jis yra anapus kūno, bet įgauna kūną tik tam, kad išmokytų šios tiesos kitus.
O dėl pragaro ar rojaus – tai yra proto būsena, o ne vieta. Daugelis žmonių sako: „O! Mano žmona siaubinga; mano gyvenimas – pragaras!“ Tiesa ta, kad ši idėja yra prote, o ne fiziniame pasaulyje. Laimingas protas – tai rojus; savanaudiškas protas – tai pragaras. Jei tapsite nesavanaudžiais, visą laiką būsite rojuje, net ir tuo metu, kai esate žemėje, nes visur aplink bus laimė. Nebus jokios teismo dienos; kiekvieną akimirką priimamas nuosprendis – ar būsite laimingi, ar nuliūdę, tai priklauso nuo to, kokia jūsų gyvenimo nuostata. Tad Aš visuomet sakau: „Būti laimingu įmanoma tik tada, kai padarote kitus laimingais.“ Kai visi yra laimingi – tai yra rojus, o tai įmanoma tik tada, kai esate nesavanaudis.
Pasinaudojau šiuo klausimu kaip dingstimi, kad galėčiau visiems paaiškinti aukštesnę tiesą.
Satja Sai Baba (per Madhu)
Stambulas, 2017 m. balandžio 3 d.
Šaltinis: Bukletas apie Dieviškąjį vizitąTurkijoje 2017 m. balandžio mėn.
