Dabar, kai savo piniginę atidavei Man

Karunamba Ramamurthy 

Karunamba Ramamurthy
1961 m. rugsėjo 29 dieną mudu su Šankara nuvykome į Putapartį. Nežinojau, ko tvertis. Mes pralaimėjome teismo bylą dėl nekilnojamojo turto, esančio prestižinėje Maisoro vietoje, ir mums tai reiškė didžiulius finansinius nuostolius. Nuskubėjau pas savo motiną senajame mandire ir viską jai išpasakojau. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji reagavo ramiai. Su begaliniu tikėjimu Svamiu ji tarė: "Mums tai gali atrodyti kaip nuostolis, bet Svamis visuomet viską daro mūsų naudai".

Stovėjome prie Interviu kambario ir laukėme Jo daršano. Vyko bhadžanos. Verandoje buvo daugiau žmonių - visi jie laukė interviu. Netrukus pasirodė Svamis. Visiems senbuviams sekėjams jis pasakė: "Eikite į bhadžanas. Turiu susitikti su naujais atvykusiais žmonėmis. Dabar galite padaryti tiktai padanamaskarą." Nusilenkėme Jam į kojas ir nuėjome į bhadžanas.

Kitą dieną vėl buvome prie Interviu kambario. Svamis mus pasikvietė. Kai nusilenkėme Jam į kojas, Jis paklausė: 
- Kas atsitiko? 
- Svami, mes pralaimėjome bylą, - atsakiau, ir viską smulkiai papasakojau. Svamis pasakė kreiptis į aukštesnį teismą. Kalbėjau, kad tai būtų papildomos išlaidos, ir jos mums bus nepakeliamos.
Svamis padėjo Savo ranką man ant galvos ir tarė: 
- Yra Svamis. Jis viskuo pasirūpins. - Vėliau, pacitavęs šloką, paklausė: - Ar žinote, ko Lakšmana meldė Ramos? Jis meldė: "Rama, prašau Tavęs - kaip būdamas Višnumi leidi Adišešai būti arti Savęs, būti Tavo guoliu, taip leisk ir man amžinai būti šalia Tavęs." Ar Lakšmanui ko nors trūko? Ar jis neturėjo turto, karalystės, tėvų, žmonos? Bet jis vis tiek atsisakė visų tų dalykų ir prašė vieno - būti šalia Ramos. Taip ir jūs turite trokšti vien tik Jo."
- Svami, nepamiršk mūsų. Ar turėtume bandyti dar kartą? Tas bandymas arba sugrąžins, arba visiškai sugriaus mūsų saugią ateitį, - kalbėjau.
Svamis patarė mums kreiptis į aukštesnį teismą. Mudu nusilenkėme Svamiui į kojas ir išėjome.
Mes kreipėmės į aukštesnį teismą ir bylą vėl pralaimėjome. Mūsų sielvartui nebuvo ribų. Sukrėsti įvykių, mes vėl atvykome į Putapartį. Kitą dieną, pirmadienį, mes sėdėjome prie Interviu kambario. Pasikalbėjęs su keliais žmonėmis, Svamis pasikvietė mus. Laukdami norėjome vien tik nusilenkti Jam į kojas, tačiau mums suteikė galimybę pasikalbėti. 
Svamis priėjo prie manęs ir pasakė: 
- Pinigai, pinigai, nerimas dėl pinigų. Ar žinai, dėl ko turėtum nerimauti? Dėl to, kad dar nepasiekei Dievo.
- Svami, man ir tai rūpi.
- Tai ko taip kremtiesi dėl to įvykio? Jaudintis galėjai tol, kol turėjai savo piniginę. Dabar, kai ją atidavei Man, Mano pareiga pasirūpinti tavimi. Vis dar nerimausi?
- Neturėčiau, Svami. Mes nerimaujame dėl to, kaip išmokėti visas skolas. Neįsivaizduojame, kaip tą padaryti.
Svamis paaiškino: 
- Jūs jaučiate baimę, kadangi susilpnėjo jūsų tikėjimas Manimi. Jei Manimi tikėtumėte tvirtai ir besąlygiškai, nejaustumėte jokios baimės. Ar žinote, kas yra atmarpana? Kas benutiktų, visuomet turite laikytis Jo. Vienaip ar kitaip Jis jumis pasirūpins. Vienaip ar kitaip Jis viską sutvarkys. Jis (rodydamas į Save) viską gali. Ką darė Ramadasus, kiti? Dar vien tik tai - kad ir kokias bausmes kęstų, be perstojo galvojo apie Ramą, tiesa?
- Svami, susidūrę su negandomis Tau turėjo priekaištų net ir Ramadasus bei kiti - tai ką besakyti apie tokius paprastus mirtinguosius kaip mes? Tu žinai, kokį milžinišką nuostolį patyrėme teisme palaimėję bylą. - Išgirdęs šiuos mano žodžius, Svamis skardžiai nusijuokė. - Svami, jeigu Tu iš tiesų esi mūsų širdyse, kaip mes pakliūname į tokias problemas ir vargus?
- Kodėl? Argi Ramadasus ir kiti nesusidūrė su panašiomis problemomis? 
- Svami, galbūt susidūrė todėl, kad jie buvo nusižengę, kol Tavęs dar neturėjo savo širdyse. Mes gi tikrai nepadarėme nieko blogo, už ką mus šitaip baustų likimas. 
- Įsikūnijus žmogumi, prasižengimai yra neišvengiami. Tačiau neturėtumėte apie juos galvoti. Turėtumėte visuomet galvoti apie Jį. 

Ištrauka iš knygos Sri Sathya Sai Anandadai
Print Friendly Version of this page Get a PDF version of this webpage

Raktiniai žodžiai :