Tasai aklas dainius buvo Sūrdasas

Tasai aklas dainius buvo Sūrdasas

Kartą senovėje ant Krišnos upės kranto gyveno pamaldi šeima. Jai priklausė dideli žemės plotai. Tėvai turėjo vienturtį sūnų - šis puikiai išmanė šventuosius raštus, buvo paklusnus ir paslaugus. Tėvui mirus visas šeimos turtas pateko į sūnaus rankas, ir šis pradėjo ištvirkauti, švaistyti turtą, visą savo laiką leisdamas nedorėlių kompanijoje. Jis susidėjo su prostitute ir buvo taip jos apkerėtas, kad kartą per patvinusią upę jis pas ją plaukė laikydamasis už ką tik iš nevilties nusižudžiusios savo žmonos lavono, kurį palaikė pasroviui plaukiančiu rąstu. Po to įvykio vyriškis atsikvošėjo. Dėl savo nuodėmingumo jis kaltino savo akis, ir, bausdamas save, atėmė sau regėjimą. Jis klaidžiojo po šventą Viešpaties, Krišnos, žemę, giedodamas Jo vardą. Tasai aklas dainius buvo Sūrdasas.

Joks blogis negali jūsų patraukti savo pusėn, kai jūsų lūpose - Jo Vardas, o mintyse - šlovingas Jo paveikslas. Atgaila išgrynina, apgailestavimas nuskaistina. Sūrdasui apsireiškė Krišna ir pasiūlė jam sugrąžinti regėjimą, tačiau pasiūlymą jis atmetė: Sūrdasas geidė tiktai vidinio regėjimo, ne išorinio.  

Dievas nėra kietaširdis depotas. Jis yra maloningumas ir gailestingumas. Kai ašaromis nuskaistinate savo širdį, Dievas prisitraukia jus artyn ir suteikia paguodos bei drąsos. Nenuskaistinus širdies nušvitimas neįmanomas. Išmintis gali įžengti tik į švarų protą.

Prašanti Nilajamas. 1972 m. rugpjūčio 31 d.
Šaltinis: Sathya Sai Speaks, 11 vol.
Print Friendly Version of this page Get a PDF version of this webpage

Raktiniai žodžiai :