Kaip mylėti savo brolius ir seseris neprisirišant?
Per satsangą Londone sekėjas paklausė: Svami, kaip mylėti savo brolius ir seseris neprisirišant?
Svamis: Meilė kyla iš širdies, o prisirišimas – iš proto. Meilė mato žmogaus vidinę esybę, o prisirišimas mato išorinę būtybę. Jei pamilstate matydami tą išorinę, tai yra ne meilė, o tik prisirišimas. Tačiau jei matote vidinę savastį, kuri yra ta pati visuose, ir bendraujate su kitais kaip su dieviškomis esybėmis, tada tai yra meilė.
Tarkime, jūs norite susituokti ir randate tinkamą žmogų, kurį norėtumėte vesti. Kuo paremtas jūsų sprendimas vesti? Jūs remiatės ne išoriniu grožiu, išorine išvaizda ar išoriniu veidu, o vidine gelme. Ar žmogus malonus? Ar žmogus užjaučiantis? Ar žmogus atlaidus? Ar žmogus turi visas šias savybes, kurios parodo jo dieviškumą ir to vidinio dieviškumo evoliuciją? Jei rinkdamiesi žmoną, vyrą ar net draugą, pasirinksite tokį žmogų – jūs vis tiek pasirinksite teisingai, iš širdies. Tačiau jei vaikotės išorinės išvaizdos ir patyrimų, nekreipdami dėmesio į tai, kas yra viduje, gali baigtis taip, kad susituoksite su visiškai tuščiu žmogumi. Vėliau jums bus sunku jį mylėti pilnai.
Meilė visada žiūri į giliąją vidinę esmę; prisirišimas mato tik išorę. Meilė duoda, o prisirišimas ima ir gauna. Meilė pati savaime visada nori aukotis; prisirišimas nori, kad kiti jam aukotųsi. Todėl meilė visada yra nesavanaudiška, prisirišimai visada yra savanaudiški. Prisirišimai kyla iš proto, meilė kyla iš širdies.
Jei tikrai norite ką nors mylėti, pažvelkite į jo vidinę esybę – į tai, kas jis yra, ir jūs pažinsite jame Dieviškumą, kuris atsispindės jo veiksmuose, žodžiuose ir mintyse. Mylėkite tą žmogų už tai, tada neturėsite jokio prisirišimo.
Dauguma žmonių renkasi tarp meilės ir prisirišimo. Jiems atrodo, kad suradimas žmogaus savo gyvenime, užpildymas tuštumos – tos draugijos trūkumo – tikrai yra meilė. Meilė reiškia davimą ir atleidimą. Meilė visada duoda, ji niekada neprašo. Ji niekada nevaldo, ji pati save atiduoda. Jei turite tokį jausmą, tada tai yra meilė. Visa kita yra prisirišimas. Prisirišimas ilgai netruks. Prisirišimas prie kūno pasikeis, kai kūnas pasikeis. Prisirišimas prie kieno nors intelekto ar įžvalgumo pasikeis, kai tik žmogaus intelektas nusilps. Prisiminimai silpsta. Prisirišti reikia prie meilės, kuri nemirs, kuri nesensta kartu su žmogumi, kuri visada išliks. Turite pažvelgti į žmogaus vidinę esybę – meilumą, gailestingumą, švelnumą, atsidavimą – tai dieviškos savybės. Mylėkite jį už dieviškas savybes, tada neabejotinai liksite ramūs. Nesivaikykite išorinių dalykų. Tai, kas išorėje, yra tik laikina, tai praeis. Didžiajame gyvenimo žaidime Dievas sudarė vieną kliūtį – kad protas visada žiūrėtų išorėn. Sadhana skirta tam, kad pasuktų jį vidun – ne tik santykiuose, bet ir visuose gyvenimo reikaluose. Žiūrėkite iš vidaus, iš širdies.
Šri Satja Sai Baba (per Madhu)
Londonas, 2016 m. balandžio 4 d.
Svamis: Meilė kyla iš širdies, o prisirišimas – iš proto. Meilė mato žmogaus vidinę esybę, o prisirišimas mato išorinę būtybę. Jei pamilstate matydami tą išorinę, tai yra ne meilė, o tik prisirišimas. Tačiau jei matote vidinę savastį, kuri yra ta pati visuose, ir bendraujate su kitais kaip su dieviškomis esybėmis, tada tai yra meilė.
Tarkime, jūs norite susituokti ir randate tinkamą žmogų, kurį norėtumėte vesti. Kuo paremtas jūsų sprendimas vesti? Jūs remiatės ne išoriniu grožiu, išorine išvaizda ar išoriniu veidu, o vidine gelme. Ar žmogus malonus? Ar žmogus užjaučiantis? Ar žmogus atlaidus? Ar žmogus turi visas šias savybes, kurios parodo jo dieviškumą ir to vidinio dieviškumo evoliuciją? Jei rinkdamiesi žmoną, vyrą ar net draugą, pasirinksite tokį žmogų – jūs vis tiek pasirinksite teisingai, iš širdies. Tačiau jei vaikotės išorinės išvaizdos ir patyrimų, nekreipdami dėmesio į tai, kas yra viduje, gali baigtis taip, kad susituoksite su visiškai tuščiu žmogumi. Vėliau jums bus sunku jį mylėti pilnai.
Meilė visada žiūri į giliąją vidinę esmę; prisirišimas mato tik išorę. Meilė duoda, o prisirišimas ima ir gauna. Meilė pati savaime visada nori aukotis; prisirišimas nori, kad kiti jam aukotųsi. Todėl meilė visada yra nesavanaudiška, prisirišimai visada yra savanaudiški. Prisirišimai kyla iš proto, meilė kyla iš širdies.Jei tikrai norite ką nors mylėti, pažvelkite į jo vidinę esybę – į tai, kas jis yra, ir jūs pažinsite jame Dieviškumą, kuris atsispindės jo veiksmuose, žodžiuose ir mintyse. Mylėkite tą žmogų už tai, tada neturėsite jokio prisirišimo.
Dauguma žmonių renkasi tarp meilės ir prisirišimo. Jiems atrodo, kad suradimas žmogaus savo gyvenime, užpildymas tuštumos – tos draugijos trūkumo – tikrai yra meilė. Meilė reiškia davimą ir atleidimą. Meilė visada duoda, ji niekada neprašo. Ji niekada nevaldo, ji pati save atiduoda. Jei turite tokį jausmą, tada tai yra meilė. Visa kita yra prisirišimas. Prisirišimas ilgai netruks. Prisirišimas prie kūno pasikeis, kai kūnas pasikeis. Prisirišimas prie kieno nors intelekto ar įžvalgumo pasikeis, kai tik žmogaus intelektas nusilps. Prisiminimai silpsta. Prisirišti reikia prie meilės, kuri nemirs, kuri nesensta kartu su žmogumi, kuri visada išliks. Turite pažvelgti į žmogaus vidinę esybę – meilumą, gailestingumą, švelnumą, atsidavimą – tai dieviškos savybės. Mylėkite jį už dieviškas savybes, tada neabejotinai liksite ramūs. Nesivaikykite išorinių dalykų. Tai, kas išorėje, yra tik laikina, tai praeis. Didžiajame gyvenimo žaidime Dievas sudarė vieną kliūtį – kad protas visada žiūrėtų išorėn. Sadhana skirta tam, kad pasuktų jį vidun – ne tik santykiuose, bet ir visuose gyvenimo reikaluose. Žiūrėkite iš vidaus, iš širdies.
Šri Satja Sai Baba (per Madhu)
Londonas, 2016 m. balandžio 4 d.
