Jo maistas yra palaima
Narasimha Murtis
Kada tik Svamis pradeda naują projektą, gali būti tikras, kad Svamis jį asmeniškai prižiūrės visą jo įgyvendinimo eigą. Tai buvo vienas iš tų kartų, kada Svamis nusprendė apsilankyti tuo metu vykdomų statybų vietose: Sai Anapūrna virtuvės, kurios paskirtis buvo Jo vaikams parūpinti maistingą, satvinį maitinimą, ir Vidjadyp šventyklos Centrinėje mokykloje. Iš Jo begalinės meilės Savo vaikams virtuvė buvo pastatyta per 90 dienų!
Taigi, tą dieną, kai Svamis lankė statybų vietas, man teko didžiulė sėkmė Jį lydėti. Svamis paklausė manęs: „Narasimha Murti, mūsų Mudenahalio institucijos veikia jau beveik 45 metus. Ar kada nors anksčiau matei čia tokį veiklos įkarštį?“ Nebuvau matęs. Todėl nuolankiai atsakiau: „Svami, tai tik Tavo Valios dėka visa tai dabar vyksta.“ Dar Svamiui pasakiau, kad viskas lygiai taip pat kasmet vykdavo Putapartyje, iškilmingomis Jo gimtadienio progomis. Tuomet Svamis labai aiškiai pasakė: „Visa tai vyksta todėl, kad dabar Svamis yra čia, Mudenahalyje. Jeigu tu palieptum, ar kas paklausytų tavęs? Žmonės daro, nes jų paprašė Svamis.“
Norėčiau papasakoti dar vieną nutikimą, kada Svamį giliai sujaudino puikus Jo studentų darbas. Statant valgyklą, visi Jo studentai – nuo 6 klasės iki priešuniversitetinių studijų, taip pat Žmogaus tobulinimo centro studentai plušo dieną naktį, padėdami nuveikti darbus. Svamį tai labai sujaudino. Sai Anapūrnos inauguracijos dieną, prieš einant į virtuvę, Svamis nuvyko į Sai Anandam pažiūrėti, kas vyksta tenai. Grįždamas Jis pamatė du berniukus, stovinčius šalia kelio. Svamis sustabdė Savo automobilį ir jų meiliai pasiteiravo, kurioje klasėje jie mokosi ir ką jie čia veikia. Vienas berniukas atsakė: „Svami, mes valome šią vietą, kuria naudojosi atvykusieji.“
Svamį sujaudino jų nuoširdumas. Jis atsisuko į mane ir su dideliu susirūpinimu paklausė: „Šitie vaikai tokie maži, jų rankelės tokios mažos, kas jiems skyrė tokią didelę užduotį?“ Pagalvojau: kas kitas šitaip rūpintųsi dėl kiekvieno žmogaus – tiktai dieviškoji motina! Nes motina, kad ir kokio amžiaus būtų jos vaikai, ir toliau į juos žiūri kaip į vaikus. Svamiui visa visata yra Jo kūrinys, kiekvienas žmogus yra Jo vaikas. Jis pridūrė: „Berniukai iš tiesų dirbo labai sunkiai, bet ne dėl institucijos, ne dėl ko kito, bet tik iš meilės Svamiui.“
Paskui, pasitelkdamas šių vaikų pavyzdį, Svamis paaiškino, kad žmogaus atliekamas nesavanaudiškas tarnavimas jam teikia naudą trijuose lygmenyse. Pirma, asmeniniame lygmenyje – jie pasitarnavo sau, nes Sai Anapūrna ar Vidjadyp šventykla buvo pastatyti jų labui. Antra, dėl savo gerų darbų jie sukaupė nuopelnų. Trečia, šį savo pasitarnavimą paaukodami Svamiui, jie liko neprisirišę prie atlikto darbo, ir tai jiems padės išvengti gyvenimų ir mirčių rato.
Šaltinis: Saivrinda.org
Kada tik Svamis pradeda naują projektą, gali būti tikras, kad Svamis jį asmeniškai prižiūrės visą jo įgyvendinimo eigą. Tai buvo vienas iš tų kartų, kada Svamis nusprendė apsilankyti tuo metu vykdomų statybų vietose: Sai Anapūrna virtuvės, kurios paskirtis buvo Jo vaikams parūpinti maistingą, satvinį maitinimą, ir Vidjadyp šventyklos Centrinėje mokykloje. Iš Jo begalinės meilės Savo vaikams virtuvė buvo pastatyta per 90 dienų!
Taigi, tą dieną, kai Svamis lankė statybų vietas, man teko didžiulė sėkmė Jį lydėti. Svamis paklausė manęs: „Narasimha Murti, mūsų Mudenahalio institucijos veikia jau beveik 45 metus. Ar kada nors anksčiau matei čia tokį veiklos įkarštį?“ Nebuvau matęs. Todėl nuolankiai atsakiau: „Svami, tai tik Tavo Valios dėka visa tai dabar vyksta.“ Dar Svamiui pasakiau, kad viskas lygiai taip pat kasmet vykdavo Putapartyje, iškilmingomis Jo gimtadienio progomis. Tuomet Svamis labai aiškiai pasakė: „Visa tai vyksta todėl, kad dabar Svamis yra čia, Mudenahalyje. Jeigu tu palieptum, ar kas paklausytų tavęs? Žmonės daro, nes jų paprašė Svamis.“
Norėčiau papasakoti dar vieną nutikimą, kada Svamį giliai sujaudino puikus Jo studentų darbas. Statant valgyklą, visi Jo studentai – nuo 6 klasės iki priešuniversitetinių studijų, taip pat Žmogaus tobulinimo centro studentai plušo dieną naktį, padėdami nuveikti darbus. Svamį tai labai sujaudino. Sai Anapūrnos inauguracijos dieną, prieš einant į virtuvę, Svamis nuvyko į Sai Anandam pažiūrėti, kas vyksta tenai. Grįždamas Jis pamatė du berniukus, stovinčius šalia kelio. Svamis sustabdė Savo automobilį ir jų meiliai pasiteiravo, kurioje klasėje jie mokosi ir ką jie čia veikia. Vienas berniukas atsakė: „Svami, mes valome šią vietą, kuria naudojosi atvykusieji.“Svamį sujaudino jų nuoširdumas. Jis atsisuko į mane ir su dideliu susirūpinimu paklausė: „Šitie vaikai tokie maži, jų rankelės tokios mažos, kas jiems skyrė tokią didelę užduotį?“ Pagalvojau: kas kitas šitaip rūpintųsi dėl kiekvieno žmogaus – tiktai dieviškoji motina! Nes motina, kad ir kokio amžiaus būtų jos vaikai, ir toliau į juos žiūri kaip į vaikus. Svamiui visa visata yra Jo kūrinys, kiekvienas žmogus yra Jo vaikas. Jis pridūrė: „Berniukai iš tiesų dirbo labai sunkiai, bet ne dėl institucijos, ne dėl ko kito, bet tik iš meilės Svamiui.“
Paskui, pasitelkdamas šių vaikų pavyzdį, Svamis paaiškino, kad žmogaus atliekamas nesavanaudiškas tarnavimas jam teikia naudą trijuose lygmenyse. Pirma, asmeniniame lygmenyje – jie pasitarnavo sau, nes Sai Anapūrna ar Vidjadyp šventykla buvo pastatyti jų labui. Antra, dėl savo gerų darbų jie sukaupė nuopelnų. Trečia, šį savo pasitarnavimą paaukodami Svamiui, jie liko neprisirišę prie atlikto darbo, ir tai jiems padės išvengti gyvenimų ir mirčių rato.
Šaltinis: Saivrinda.org
