Tikėjimas ir pasikliovimas
Užuot išsigandę, mėgaukitės jauduliu būdami ore tarsi paukštis
Iš dviejų atsidavimo tipų – beždžioniuko ir kačiuko – kačiuko atsidavimas yra geresnis. Kad išgyventų, beždžioniukas turi laikytis įsikibęs už savo motinos beždžionės, kai ji liuoksi nuo vieno medžio ant kito. O kačiukas pasikliauna savo motina, leidžiasi suimamas dantimis, kurie pelei būtų pražūtingi, ir pernešamas ten, kur reikia. Toks yra tikrasis pasikliovimas.Tikėjimas – tai pasitikėjimas, kad esate nemirtinga dvasia, Dievas. To negalite pamatyti savo akimis, negalite išgirsti savo ausimis, negalite paliesti savo rankomis. Kad ir kiek mąstytumėte, analizuotumėte ar aptarinėtumėte, vis tiek savo protu nepajėgtumėte suprasti Dievo. Bet jeigu vis vien tikite, kad esate Dievas, – tai yra tikrasis tikėjimas. Kai tik išsiugdysite tokį tikėjimą, tada ateis pasikliovimas. Kada tampate tarsi tas kačiukas, nebijantis motinos dantų. Priešingai – jis leidžiasi motinos nešamas visur, kur ji nori, jam pačiam nėra skirtumo.
Taigi, tikėjimas ir pasikliovimas yra tarsi dvi tos pačios monetos pusės. Tikinčiam žmogui nieko nėra neįmanomo. Tam, kuris tiki, viskas, kas neįmanoma, tampa įmanoma, bet tam, kuris netiki, net įmanomi dalykai pasidaro neįmanomi. Tam, kuris pasikliauna, net neįvykdomi dalykai tampa įvykdomi. Tas, kuris nepasidavė, negali susidoroti net su paprastai įveikiamais dalykais. Taigi, atsidavimas – tai ne tik giesmių giedojimas, Dievo šlovinimas, kalbėjimas apie Dievą, kalbų sakymas ar dalyvavimas satsanguose; visa tai turi vesti į dvi savybes – tikėjimą ir pasikliovimą.
Kur yra tikėjimas, ten nėra baimės; kur yra baimė, ten nėra tikėjimo;
kur nėra nerimo, ten yra pasidavimas;
kur nėra pasidavimo, ten yra nerimas.
Norint išsivaduoti iš šių dviejų didžiausių priešų – baimės ir nerimo, - reikia ugdytis tikėjimą ir pasikliovimą.
Vaikas, kurį tėtis meta aukštyn, neverkia iš baimės – jis juokiasi iš džiaugsmo, nes žino, kad jo tėtis čia pat; jis žino, kad jį mestelėjusios rankos jį pagaus, tad jo išgąstis neužgožia džiaugsmingos patirties - vaikas mėgaujasi tuo skrydžiu, kol vėl sugrįžta į tėvo rankas. Jis nieko nežino apie gravitaciją, jis nežino, ką reiškia nukristi ant žemės; jis žino tik tiek, kad „aš esu savo tėvo rankose, kurios mane sugaus ir neleis, kad nutiktų kažkas blogo.“
Tik augdamas vaikas sužino apie gravitaciją, kritimą ir pradeda bijoti. Tikėdami ir pasikliaudami mąstote taip: „Esu savo Dieviškojo Tėvo rankose. Net jei Jis išmeta mane aukštyn, aš nenukrisiu - Jis mane sugaus.“ Užuot išsigandę, mėgaukitės skrydžiu tarsi paukštis. Kai Jis sūpuoja jus aukštyn žemyn, Jam ir jums tai yra žaidimas. Mėgaukitės tuo žaidimu - taip, kaip mažas vaikas džiaugiasi žaisdamas su savo tėčiu.
Iš Šri Satjos Sai Babos kalbos (per Madhu) satsange Vakerose.
Argentina, 2017 m. spalio 10 d.
