Dieviškieji žaidimai prie Čitravatės upės
Ponia Vidžėjakumari buvo viena iš tų, kuriems teko laimė būti šalia Babos nuo pat Jo jaunų dienų. Tuomet šalia Babos buvo visai nedaug sekėjų – kartu su jais Jis praleisdavo labai daug laiko. Ponia Vidžėjakumari pasakoja:„Po Kalpavrikša (tamarindo medžiu, augančiu įkalnėje prie Čitravatės upės) buvo didžiulis uolos luitas, ant kurio susėsti galėjo net pora šimtų žmonių. Kai stebėdavai Svamį, sėdintį tarp mūsų, Jis atrodydavo tikrų tikriausias Jašodos Vaikas, Viešpats Krišna, kuris kažkada senovėje mažuoju piršteliu pakėlė milžinišką Govardhanos kalną ir taip išgelbėjo Brindavano karves ir piemenis.
Sai priskindavo visą saują tamarindo lapų ir juos mums padalinęs liepdavo laikyti tarp delnų. Kai po kelių akimirkų Jis leisdavo pažiūrėti, delnuose būdavo įvairiausių dalykų – vienoje rankoje cukrinis saldainis, o kitoje mėtinis saldainis arba rožinis. Kai Jam paliepus delnus vėl suglausdavome, o paskui vėl pažiūrėdavome – juose vėl būdavo tik tamarindo lapai! Ach, kaip gaila! Reikėjo suvalgyti tą cukrinį saldainį!
Mintyse galvodavome: „Neįtikėtina! Kaip vienu metu gali materializuotis tokie skirtingi daiktai?“ ir nustėrę spoksodavome į Jį. Jis suplodavo delnais, pažadindamas mus iš apstulbimo.
Kadangi šis medis sekėjams dovanojo visokių vaisių, kokių tik jie užsigeidė, jis buvo pramintas „Kalpa Vrikša“ (mitologinio norus išpildančio medžio vardu). Kartais Jis sušukdavo: „Kas pirmas tris kartus apibėgs šitą kalnelį?“ Daugiau mūsų raginti nereikėdavo – mes su dr. Džėja Lakšmi ir Gindi Lylama visuomet buvome pasiruošusios.
Svamis sušukdavo: „Bėgte marš!“ Bėgdama pirmuosius du ratus matydavau Jį didingai sėdintį ir karališkai besikalbantį. Kai jau bėgdavome trečią ratą, tik tada Jis atsikeldavo ir pradėdavo bėgti, o kai mes atbėgdavome, Jis jau būdavo apibėgęs tris ratus ir vėl spėjęs atsisėsti kur sėdėjęs. Jis būdavo pirmutinis. Kaip tai įmanoma? Po garsių plojimų berniukai mūsų vadą imdavo kilnoti ant rankų.
Jo energija buvo be galo, be krašto. Tai stebėti buvo tikra puota akims, tačiau neaprėpiama mintimi ar žodžiu. Nulipę nuo kalno visi susirinkdavome ant Čitravatės upės kranto, kokioje nors sekėjų pasirinktoje vietoje.
Pagiedoję ir pasiklausę Gopadevos (Svamio) pasakojimų apie Krišnos išdaigas arba sekėjų istorijų, mes imdavome verkšlenti, kad labai išalkome, ir mygdavome Jį duoti mums ko nors pavalgyti. Kai Jis sukišdavo Savo rankas į smėlio kauburėlį, mes jau galėdavome nuspėti, kuo Jis mus pamaitins. Viską išduodavo stiprus „Maisoro kubelių“ aromatas (saldumynas iš avinžirnių, cukraus ir ghi)! Jie būdavo karštutėliai, nuo jų varvėdavo ghi. Jis vikriai saldumyną padėdavo ant padėkliuko ir Pats Savo rankomis mums paduodavo.
Ir kaip apibūdinti jo skonį? Buvo taip skanu! Kiek bebūtų žmonių, Jis dalinavo, dalindavo, ir atrodydavo, kad saldumynų nemažėja.
Pavalgę saldaus imdavome klegėti: „Svami, mes visai apsalome. Duok mums kokių nors užkandžių!“ Tuomet mūsų Svamis, gailestingumo ir meilės įsikūnijimas, iš smėlio ištraukdavo vadą – aliejuje keptus kroketus iš avinžirnių miltų. Skanesnius už patį nektarą, primenančius varškės su medumi skonį (vis tiek nepavyks apibūdinti jų skonio). Viskas nublanksta prieš tų vadų skonį. Kai jas ištraukdavo iš smėlio, jos būdavo karštos, su varvančiu ghi, bet kas keisčiausia – prie jų nebūdavo prilipusi nė kruopelytė smėlio! Kaip tai įmanoma? To stebuklo niekas negali paaiškinti. Paskui Jis iš smėlio imdavo traukti rožinius, skulptūrėles, pakabukus, knygas ir juos įteikdavo tiems, kuriems buvo lemta juos gauti.
Šaltinis: Radio Sai
Svamis sušukdavo: „Bėgte marš!“ Bėgdama pirmuosius du ratus matydavau Jį didingai sėdintį ir karališkai besikalbantį. Kai jau bėgdavome trečią ratą, tik tada Jis atsikeldavo ir pradėdavo bėgti, o kai mes atbėgdavome, Jis jau būdavo apibėgęs tris ratus ir vėl spėjęs atsisėsti kur sėdėjęs. Jis būdavo pirmutinis. Kaip tai įmanoma? Po garsių plojimų berniukai mūsų vadą imdavo kilnoti ant rankų.
Jo energija buvo be galo, be krašto. Tai stebėti buvo tikra puota akims, tačiau neaprėpiama mintimi ar žodžiu. Nulipę nuo kalno visi susirinkdavome ant Čitravatės upės kranto, kokioje nors sekėjų pasirinktoje vietoje.
Pagiedoję ir pasiklausę Gopadevos (Svamio) pasakojimų apie Krišnos išdaigas arba sekėjų istorijų, mes imdavome verkšlenti, kad labai išalkome, ir mygdavome Jį duoti mums ko nors pavalgyti. Kai Jis sukišdavo Savo rankas į smėlio kauburėlį, mes jau galėdavome nuspėti, kuo Jis mus pamaitins. Viską išduodavo stiprus „Maisoro kubelių“ aromatas (saldumynas iš avinžirnių, cukraus ir ghi)! Jie būdavo karštutėliai, nuo jų varvėdavo ghi. Jis vikriai saldumyną padėdavo ant padėkliuko ir Pats Savo rankomis mums paduodavo.
Ir kaip apibūdinti jo skonį? Buvo taip skanu! Kiek bebūtų žmonių, Jis dalinavo, dalindavo, ir atrodydavo, kad saldumynų nemažėja.
Pavalgę saldaus imdavome klegėti: „Svami, mes visai apsalome. Duok mums kokių nors užkandžių!“ Tuomet mūsų Svamis, gailestingumo ir meilės įsikūnijimas, iš smėlio ištraukdavo vadą – aliejuje keptus kroketus iš avinžirnių miltų. Skanesnius už patį nektarą, primenančius varškės su medumi skonį (vis tiek nepavyks apibūdinti jų skonio). Viskas nublanksta prieš tų vadų skonį. Kai jas ištraukdavo iš smėlio, jos būdavo karštos, su varvančiu ghi, bet kas keisčiausia – prie jų nebūdavo prilipusi nė kruopelytė smėlio! Kaip tai įmanoma? To stebuklo niekas negali paaiškinti. Paskui Jis iš smėlio imdavo traukti rožinius, skulptūrėles, pakabukus, knygas ir juos įteikdavo tiems, kuriems buvo lemta juos gauti.
Šaltinis: Radio Sai
