„Viskas yra Mano rankose“.
Šis atsitikimas paliko neišdildomą žymę mano sąmonėje, jo negaliu pamiršti! Naujasis mandiras (šventykla) buvo paprastas – be jokios apdailos ir papuošimų. Baba buvo atvirame prieangyje su kolonomis, virš verandos – ji yra ir dabar, bet tuo metu nebuvo taip gražiai įrengta – buvo vienas cementas.
Baba nusileido į verandą. Pasikalbėjo su mano dėde ir teta, bet manęs pokalbiui nepakvietė. Buvo daugiau žmonių. Sekėjai džiaugėsi, kad naujasis mandiras pagaliau pastatytas. Kai kurie iš jų kalbėjo Svamiui: „Koks gražus mandiras! Anksčiau buvo tokių sekėjų, kurie šaipėsi iš šio sumanymo ir kalbėjo, kad mandiro statyba nepasistūmės nė per pėdą. Jie buvo tokie pasipūtę! Svami, jie tokie kvailiai ir tamsuoliai! Koks nuostabus mandiras iškilo!“Tuomet Svamis ir ištarė tuos nuostabius žodžius. Juos turėtų žinoti visas pasaulis. Jisai stovėjo verandoje, ir staiga tapo labai tykus. Kartais įvyksta tasai pokytis, kai Baba, kuris su mumis žaidžia ir kalbasi, staiga tampa Baba, kuris tampa absoliučiu Dieviškumo įsikūnijimu ir Jo didingumas traukia tarsi magnetas. Kokia buvo Svamio veido išraiška! Iš Jo akių matei, kad Jis kažkur toli toli.
Jis pasakė: „Tegul žmonės kalba. Jie nežino. Man tik reikia suploti rankomis, ir mandiras atsiras. Viskas yra šiose rankose!“
Šiuos žodžius Jis ištarė garsiai. Manau, kad jie kiekvienam įsirėžė į širdį. Per kūną nuvilnijo šiurpuliukai. Tik įsivaizduokite – Jam mūsų nereikia! Mes manome, kad kažką darome, bet tai Jis padaro per mus, kad pasijustume, jog kažką atlikome! Kad pajustume pasitenkinimą, jog buvome naudingi! Taip pasakęs, Jis toliau kartojo: „Aš turiu viską, viskas yra Mano rankose!“
Jis tarsi nutolo nuo mūsų, kurie stovėjome šalia, ir paskui lėtai išėjo. Užlipo laiptais ir nuėjo į Savo kambarį. Man tai paliko milžinišką įspūdį.
Šatinis: Radio Sai
