„Mano būdas – daryti gera, jo būdas – daryti bloga“

Kartą medžiotojas tykojo tigro. Tačiau tigras jį pastebėjo ir pradėjo vytis. Sprukdamas medžiotojas įsiropštė į medį. Medžiotojas laukė, kol tigras nueis šalin, bet šis kantriai tupėjo po medžiu. Pažvelgęs aukštyn, medžiotojas ant viršutinių šakų pamatė mešką.
Tigras tarė meškai:
– Ei, meška! Čia mano grobis. Aš jį ilgai vijausi ir jis įlipo į medį. Numesk man mano grobį, kad galėčiau pasisotinti.
Meška atsakė:
– O tigre! Šis medis yra mano namai. Medžiotojas yra mano svečias ir jį ginti – šventa mano pareiga. Todėl negaliu jo nustumti žemėn.
Tačiau tigras nepasidavė ir nėjo šalin. Netrukus meška užsnūdo. Tuomet tigras kreipėsi į medžiotoją:
– Ei, medžiotojau! Man reikalingas tik maistas. Man nesvarbu, ką ėsti – tave ar ką nors kitą. Jeigu man numesi tą miegančią mešką, aš tave paleisiu. Suėsiu mešką ir eisiu šalin.
Medžiotojas buvo beširdis žmogus. Norėdamas pats išsigelbėti, jis pastūmė miegančią mešką. Vargšė meška krisdama spėjo užsikabinti už šakos ir taip išsigelbėjo nuo mirties. Geradariai visuomet apsaugomi. Meška buvo gero būdo, ir jos gerumas ją išgelbėjo. Už gera atsimokėti blogu yra negerai. Meška iš lėto užlipo aukštyn. Tada tigras tarė jai:
– Ei, meška! Šitam žmogui tu buvai gera, bet jis tau atsilygino piktu. Jis neturi nė mažiausio dėkingumo, taip greit pamiršdamas tavo gerumą. Todėl geriausia būtų jį mesti žemyn.
Meška atsakė:
– Sūnau! Kiekvieno žmogaus nuodėmės priklauso jam pačiam, ir dorybės priklauso jam pačiam. Todėl jam pačiam teks raškyti savo darbų vaisius. Mano būdas – daryti gera, jo būdas – daryti bloga. Jis atkentės už savo nuodėmę. O už mano gerumą man bus atlyginta geru. Negaliu jo stumti žemyn.

Ištrauka iš Satjos Sai Babos kalbos