Svarbiausias gyvenimo klausimas

Ravi Nataradžanas, siunčiamas Satjos Sai Babos, lapkričio pradžioje lankysis Lietuvoje.

Susitikimai su juo vyks Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Išsamiau >>

Ištrauka iš Ravi Nataradžano susitikimo su Rusijos ir Baltijos šalių sekėjais.  
2015 m., Indija.

Labai noriu, kad jūs rimtai žiūrėtumėte į Svamio žodžius. Turime mažai laiko. Šiandien Svamis vėl pasakė: „Gimti žmogumi, gauti šį kūną, yra labai retas reiškinys. Tuo labiau, kad jūs dabar gyvenate tokiu laiku, kai galite būti arti Manęs. Tuščiai neleiskite savo laiko. Susikoncentruokite į savo sadhaną (dvasinę praktiką). Dvasinė praktika yra pats svarbiausias dalykas. Turi būti ne tik sadhana, turi būti ir seva (tarnavimas). Ir seva, ir sadhana. Ir dvasinė praktika, ir tarnavimas. Viskas turi eiti kartu – ir vienas, ir kitas. Daugelis pas Mane ateina ir sako: „Svami, aš nenoriu užsiimti sadhana. Prašau, duok kokį nors darbą – aš pasirengęs jį dirbti.“ Tai gerai. Užsiimti seva (tarnavimu) yra gerai. Tačiau be sadhanos – beprasmiška.“

Todėl kiekvienas turite atkakliai užsiimti sadhana. Kokia turėtų būti sadhana? Tiesiog vaikščioti į bhadžanas? Tiesiog kartoti kokią nors maldą? Atmintinai iškalti Rudram Čamakam, Vedas? Tai naudinga, bet klauskite savęs paties svarbiausio klausimo – ar man gyvenime reikalingas Dievas? Ar man gyvenime reikia Dievo, ar apsieisiu be Jo? Ar atvažiuoju į Putapartį arba Mudenahalį todėl, kad tai tapo madinga? Kaip smagu: pasivaikštinėsiu čia, o paskui visiems papasakosiu, kad buvau Putapartyje ir Mudenahalyje. Paskui nuvažiavau į Goa, šiek tiek pailsėjau. Paskui dar nuvažiavau vienur, kitur. Ar dėl to atvažiuojate?

Visi mes, kiekvienas iš mūsų, turime labai svarbią užduotį. Grįžti namo. Namo pas Dievą. Kol nepajusite tam poreikio, netgi beprasmiška gyventi. Pajuskite tai. Supraskite... Nuoširdžiai... Atsistokite priešais veidrodį, žiūrėkite tam žmogui į akis ir klauskite: „Tau reikalingas Dievas?“
Jeigu jis neatsako, vėl kreipkitės: „Aš tavęs klausiu, ar tau reikalingas Dievas?“ „Taip, man reikalingas.“ Viskas, kelio atgal nėra.

Jeigu jūs rimtai nusprendėte: „Taip, man gyvenime reikalingas Dievas, be Jo gyventi negaliu, kvėpuoti negaliu, man liūdna, man nyku, man netgi baisu be Jo gyventi.“ Ir jeigu jūs taip nusprendėte, nežiūrėkite atgal. Šitas pasaulis jus pražudys, vienareikšmiškai. Jame yra labai daug patrauklių dalykų. Aš dažnai sakau žmonėms, ypač indams.

Po kiekvienos Svamio kalbos berniukai gieda šią bhadžaną: „Hari Bhadžana Bina Sukha Šanti Nahin.“ Joje yra viena labai graži eilutė, priešpaskutinė: „Bhagavan Bina Koi Apna Nahin.“ Kas žino, ką ji reiškia? Ką reiškia „Bhagavan Bina Koi Apna Nahin“? „Bhagavan Bina Koi Apna Nahin“ reiškia „Be Dievo aš daugiau nieko neturiu.“ Kiekvieną kartą tai pagiedame, o paskui išeiname iš salės ir užmirštame. Kodėl užmirštame? Todėl, kad mums nereikalingas Dievas. Tiesiog vaikštau todėl, kad kitiems pasakyčiau: „Šiandien buvau bhadžanose. Buvau satsange. O tu buvai? Buvai šiandien satsange?“ Nereikia vaikščioti į satsangą tam, kad kažkam pasakytumėte, kad jūs buvote satsange. Nereikia. Eikite todėl, kad išalkote. Kad be Dievo jums bus labai liūdna. Ilgėkitės Jo.

Pirmiausia turite suprasti, koks yra Dievas, kas yra Dievas? Tas Dievas, kuris yra bažnyčioje, ikonoje? Kuriam sekmadieniais einu ir žegnojuosi? Ne. Dievas yra nuolatos su jumis. Nuolatos vaikšto su jumis. Tai asmeniški santykiai. Dvasinis gyvenimas – tai asmeniškas ryšys tarp jūsų ir Viešpaties. Tai ne malda, tai ne bhadžana, ne Veda – tai paprastas tyras meilės ryšys.