Baba pasakė, kad tą dieną niekas į namus neišvažiuotų...
Kaip Baba patarė, taip mes su žmona Sai Lyla ir padarėme – išvykome į Putapartį švęsti Guru Pūrnimos. Buvo 1958 metai. Kartu su kitais 34 sekėjais, atvykusiais iš Erodės, Salemo, Bangaloro ir Madraso, kaip viena šeima įsikūrėme prie senojo mandiro (šventyklos), skarda dengtame pastate. Po šventės laukėme, kada mus pakvies į interviu ir pasakys, kad jau galime išvykti. Taip belaukiant praėjo dvi savaitės. Į Prašanti Nilajamą ateidavome kiekvieną rytą ir vakarą, bet Baba interviu mums nedavė. Šešioliktąją dieną visi nusprendėme, kad po daršano išvyksime namo, nepriklausomai nuo to, ar mums duos interviu, ar ne.
Ir Baba visus mus pakvietė į interviu! Su mumis Jis kalbėjosi apie pusę valandos, o atsisveikindamas pasakė: „Po bhadžianų Aš jums duosiu prasadą.“ Mes su džiaugsmu susirinkome į bhadžianas mandire. Išeinant Baba pasikvietė mane ir paprašė visai grupei pasakyti, kad tą dieną į namus neišvažiuotų. Aš sąžiningai perdaviau šį nurodymą grupei. Tačiau visi, išskyrus mus tris ir dar kitus tris žmones (Erodės geležinkelio stoties prižiūrėtoją Krišnamurtį Ajerį su žmona ir sūnumi), nusprendė išvykti. Jie sakė, kad negali ilgiau būti taip toli nuo namų ir darbo.
Mes šešiese nuėjome prie upės, išsiskalbėme drabužius, sugrįžę pavakarieniavome. Apie penktą valandą vakaro nuėjome į mandirą. Baba pašaukė mane vardu ir, rodydamas į dangų, pasakė: „Visi išėjo! Išėjo!“ Tik paskui žmogus, atvažiavęs dviračiu, pranešė: „Svami, visi 31 pasekėjai, kurie šiandien išvažiavo autobusu, žuvo. Autobusas įvirto į gilią duobę palei kelią!“ Buvome priblokšti išgirdę, kad 31 žmogaus, kurie dar šįryt buvo gyvi, daugiau nėra. Šitaip, neištarus nė žodžio, gavome pamoką, kad tikėti Svamiu ir be jokių išlygų paklusti Jo nurodymams yra privalu, jeigu norime gauti didžiausią naudą iš Jo atėjimo žmogiškuoju pavidalu, mūsų labui.
Ištrauka iš R. Balapattabio knygos „Nectarine Leelas“
Ir Baba visus mus pakvietė į interviu! Su mumis Jis kalbėjosi apie pusę valandos, o atsisveikindamas pasakė: „Po bhadžianų Aš jums duosiu prasadą.“ Mes su džiaugsmu susirinkome į bhadžianas mandire. Išeinant Baba pasikvietė mane ir paprašė visai grupei pasakyti, kad tą dieną į namus neišvažiuotų. Aš sąžiningai perdaviau šį nurodymą grupei. Tačiau visi, išskyrus mus tris ir dar kitus tris žmones (Erodės geležinkelio stoties prižiūrėtoją Krišnamurtį Ajerį su žmona ir sūnumi), nusprendė išvykti. Jie sakė, kad negali ilgiau būti taip toli nuo namų ir darbo.Mes šešiese nuėjome prie upės, išsiskalbėme drabužius, sugrįžę pavakarieniavome. Apie penktą valandą vakaro nuėjome į mandirą. Baba pašaukė mane vardu ir, rodydamas į dangų, pasakė: „Visi išėjo! Išėjo!“ Tik paskui žmogus, atvažiavęs dviračiu, pranešė: „Svami, visi 31 pasekėjai, kurie šiandien išvažiavo autobusu, žuvo. Autobusas įvirto į gilią duobę palei kelią!“ Buvome priblokšti išgirdę, kad 31 žmogaus, kurie dar šįryt buvo gyvi, daugiau nėra. Šitaip, neištarus nė žodžio, gavome pamoką, kad tikėti Svamiu ir be jokių išlygų paklusti Jo nurodymams yra privalu, jeigu norime gauti didžiausią naudą iš Jo atėjimo žmogiškuoju pavidalu, mūsų labui.
Ištrauka iš R. Balapattabio knygos „Nectarine Leelas“
