Kai prašai ir gauni – tai ne meilė. Tai sandėris
Klausimas: „Bhagavadgytoje“, 12 skyriuje, Tu pasakei, kad jeigu jūs negalite praktikuoti bhakti jogos, tuomet dirbdami Man vis vien galite pasiekti tobulumą*. Ar galėtum paaiškinti, ką tai reiškia? Ir kuo tai skiriasi nuo tarnavimo Tau?
Svamis (per Madhu): „Bhagavadgytos“ 12 skyriuje „Bhakti joga“ aiškinamas bhakti kelias, arba pasišventimo Dievui kelias, kuris yra ne kas kita, o nesavanaudiška meilė Dievui. Kai prašai ir gauni, tai nėra meilė – tai yra sandėris; kai duodi ir imi – tai yra verslas. Bhakti reiškia tyrus meilės – ir nieko kito –mainus: jūs Dievą mylite todėl, kad tai jums teikia džiaugsmo, ramybės ir laimės, ir mainais gaunate Dievo meilę, nes Dievas nori jums ją duoti.
Ne kiekvienas žmogus pajėgus suprasti šį šventą santykį, kada iš Dievo nieko nesitikima. Kad pasiektumėte tą pakopą, kada Dievą mylite vien dėl pačios meilės ir dėl nieko kito, tam reikia labai daug pastangų, neprisirišimo ir pasiaukojimo. Keliuose ankstesniuose „Bhagavadgytos“ skyriuose aiškinama, kad yra keturios rūšys sekėjų, ateinančių pas Dievą:
1. Arti – tie, kurie patiria fizines ar psichines kančias;
2. Artarti – tie, kurie trokšta finansinės ar kitokios materialios naudos;
3. Džidžnasu – tie, kurie smalsūs ir nori sužinoti apie Dievą;
4. Džnani – tie, kurie žino, kas yra Dievas, ir pas Dievą ateina norėdami tik Dievo, ir nieko kito. Jie laimingi būdami su Dievu, jie neturi jokių kitų troškimų. Tiktai toksai sekėjas – laisvas nuo troškimų – iš tiesų gali praktikuoti bhakti jogą.
Kitiems, kurie vis dar turi troškimų ir lūkesčių, lengviausias kelias yra štai taip mąstyti: „Viešpatie, aš noriu būti Tavo tarnas. Aš pasirengęs atlikti viską, ką įsakysi“, ir tada nuolat dirbti Dievui, pasitikėti, kad Dievas pasirūpins visomis tavo reikmėmis, kad nėra nieko, ko reikėtų Jo prašyti. Būti vien Jo tarnu – pasitikint, kad būdamas jūsų Šeimininku, pasirūpins visais jūsų poreikiais jums nė neprašant – tuomet jūs atsikratysite visų troškimų ir prisirišimų, tuomet galėsite pasiekti tą pakopą, kada Dievą mylėsite vien dėl paties Dievo.
Kitiems, kurie vis dar turi troškimų ir lūkesčių, lengviausias kelias yra štai taip mąstyti: „Viešpatie, aš noriu būti Tavo tarnas. Aš pasirengęs atlikti viską, ką įsakysi“, ir tada nuolat dirbti Dievui, pasitikėti, kad Dievas pasirūpins visomis tavo reikmėmis, kad nėra nieko, ko reikėtų Jo prašyti. Būti vien Jo tarnu – pasitikint, kad būdamas jūsų Šeimininku, pasirūpins visais jūsų poreikiais jums nė neprašant – tuomet jūs atsikratysite visų troškimų ir prisirišimų, tuomet galėsite pasiekti tą pakopą, kada Dievą mylėsite vien dėl paties Dievo.
Ką galvojate, ką kalbate, ką darote – viską atlikite su dasja bhavam dvasia, tarno dvasia. Viską paaukokite Viešpačiui, tardami: „Viešpatie, aš Tau tarnavau. Tu esi Šeimininkas. Tu turi sumokėti man mano algą ir pasirūpinti mano gerove. Aš to neprašysiu, nes aš žinau – jeigu aš prašysiu, tuomet gausiu tik tiek, kiek telpa į mano delnus, bet jeigu aš pasitikėsiu, kad Tu pasirūpinsi viskuo, ko man reikia, tuomet Tu man duosi daug daugiau. Aš pasitikiu Tavimi. Aš dirbsiu Tau ir Tu manimi pasirūpinsi.“ Tuomet galėsite pasiekti tą pakopą, kada nebeliks jokių troškimų – bus tik vienas troškimas: būti su Viešpačiu ir jausti Viešpaties meilę.
Bhakti yra aukščiausia pakopa, bet ją pasiekti lengviausias būdas yra būti Viešpaties tarnu, priklausyti tik nuo Viešpaties, ir nieko kito. Tai atsakymas į tavo klausimą, apie tai kalbama „Bhagavadgytoje“.
Šaltinis: Sai Vrinda
______
* Bagavadgyta, 12 skyriaus 10 eilutė (Vydūno vertimas):
O jeigu ir tokioms pastangoms neužtektų tau jėgų, bandyki nors dalyvauti Mano darbe ir veikdamas daryki visa, Man įtikt norėdamas, tada tu pasieksi tobulumą.
