Aš jums parodysiu Trečiąją Akį!

Savo knygoje „Anyatha Sharanam Nasthi...“ Vidžėjakumari pasakoja apie auksines dienas su Svamiu.


„Tais laikais Putapartyje sekėjų buvo labai nedaug, ir jų žaidimų aikštele tapo Čitravatės upės pakrančių smėlynai. Kartą mums bevaikštant Svamis netikėtai pradingo. Puolėme Jo ieškoti, bet išgirdome plojimą delnais. Pažiūrėjome aukštyn ir pamatėme Svamį, šaukiantį mums: „Aš ant kalno!“

Buvo šešta valanda vakaro. Saulė, sušvelninusi savo spindulius, leidosi vakaruose. Dangų tarsi storu audeklu klojo tamsūs debesys. Svamis tarė: „Visi žiūrėkite į Mane. Aš jums parodysiu Saulę.“ Pagalvojome, kaip gali saulė vėl pakilti, jeigu ji ką tik nusileido. Tuo metu iš už Svamio galvos išvydome saulėtekio spindulius. Visą dangų nuklojo mėlyni debesys. Spinduliai tapo vis raudonesni ir pagaliau pasidarė tokie ugningi ir ėmė skleisti tokį karštį, kad mums pradėjo žliaugti prakaitas. Spinduliai buvo aštrūs kaip per patį vidurdienį. Negalėdami tverti karščio, visi garsiai šaukėme: „Svami! Per karšta!“ Karštis atlėgo.

Vos spėjome atsigauti, kai vėl nuo kalvos viršūnės išgirdome Svamio balsą: „Aš jums parodysiu Mėnulį!“ Už Svamio galvos pamatėme pradedančius ryškėti medaus spalvos Mėnulio spindulius. Netrukus jie tapo balti, ir baltumas nesiliovė ryškėti. Mums to užteko. Pradėjome drebėti iš šalčio. Kūnai sustingo, ėmė barškėti dantys. „Svami! Šalta! Svami, labai šalta!“ – maldavome Jį, ir šaltis pasitraukė.

Kol spėliojome, kokį kitą stebuklą mums parodys, Jis paskelbė: „Aš jums parodysiu Trečiąją Akį! Žiūrėkite įdėmiai.“

Stebėjomės: „Trečia akis! Kaip ji atrodo?“ Svamio kūno nebuvo matyti. Tačiau Jo galva atrodė gigantiška, tarsi išdidinta per visą dangų. Apstulbę, netekę žado spoksojome į dangų. Svamio kaktoje, tarp antakių, atsirado anga. Iš atsivėrusios „kiaurymės“ pažiro liepsnojančios, rūkstančios kibirkštys. Tų kibirkščių švytėjimas buvo akinantis. Išsigandome. Labiau nei dėl savęs jaudinomės dėl Svamio, kad Jam nenutiktų nieko blogo.

Kibirkštys tebetryško. Atsigręžę pamatėme, kad daugelis be sąmonės guli ant žemės. Nežinojome, kodėl jie nualpo. Tai mus dar labiau išgąsdino. Žiūrėjome aukštyn, bet Svamio niekur nesimatė. Sutrikę, neišmanydami ko imtis, pradėjome verkti. Staiga pamatėme, kad su mumis yra ir Svamis.

„Kas nutiko? – klausė Jis, plekšnodamas mums per pečius. – Ko verkiate? Ko šitie vaikai nualpo?“ Nežinodami ką atsakyti, mes tik glėbesčiavome Jį ir nesiliovėme lieję ašaras.

Kai iš nualpusiųjų vienas ar du atgavo sąmonę, sukaupėme šiek tiek drąsos ir visi vienu balsu paklausėme Jo: „Svami, ar Tau viskas gerai? Kodėl mes Tavęs nematėme?“ Klausinėjome ir plekšnojome Jo veidą, kūną – norėjome įsitikinti, kad Jam tikrai nenutiko nieko blogo. Svamis nuoširdžiai kvatojosi ir, kad mus įtikintų, jog su Juo viskas gerai, rankos mostu sukūrė vibhučio, ir kiekvienam iš mūsų užtepė jo ant kaktos.

Vienas po kito atsigavo nualpusieji. Buvo keista savijauta. Jautėmės taip, tarsi mūsų kūnai plevėsuotų į visas puses. Tarsi sklęstume oru. Atrodė, kad visą mūsų esybę užtvindė kažkoks neišreiškiamas džiaugsmas. Tarsi saldus įsimylėjimo jausmas. Nesupratome, iš kur jis atsirado. Nors ėjome neatsilikdami nuo Svamio, atrodė, kad mūsų kojos nesiekia žemės. Keli ėjo svirduliuodami, tarsi būtų girti. Jautėmės tarsi būtume kažkokiame kitame pasaulyje. Kitokia buvo ir proto būsena. Visi grįžome į mandirą ir susėdome giedoti bhadžanų.

Giedoti nesisekė. Sukosi galva. Tokia būsena išliko visą vakarą. Kai tą patį jautėme ir kitą dieną, paklausėme apie tai Svamio. Jis šypsodamasis pasakė: „Daugelį ankstesnių gyvenimų jūs meldėte, norėdami išvysti Trečiąją Akį. Atsiliepdamas į jūsų maldas, Aš jums dovanojau tą reginį. Tačiau neparodžiau nė tūkstantosios dalies. Būtumėte neištvėrę to spindesio. Dabartinė jūsų būsena yra to regėjimo padarinys.“

Sujaudinti šių žodžių, visi puolėme į ašaras. Ašaromis plovėme Jo Lotoso Pėdas ir kalbėjome: „Svami, jeigu mes būtume tai žinoję, galbūt labiau būtume vertinę tą daršaną. Mes nesugebėjome pilnai išnaudoti Tavo dieviškos dovanos. Mes nesugebėjome atlaikyti to galingo poveikio. Išsigandome, kai iš akių dingo Tavo fizinis pavidalas. Kai Tavo kaktoje išvydome angą, labai dėl Tavęs jaudinomės.“

Satja Sai Baba žiūrėjo į mus su didele atjauta ir meile. Jo švelnumas mus ramino tarsi mėnulio šviesa, ir su ašaromis akyse savo gyvenimus mes paaukojome prie Jo pėdų. Jis vėl sukūrė vibhučio ir kiekvienam juo patepė kaktą. Vėl sugrįžo įprastinė būsena.“