Turime siekti dangaus platybių
Šri Madhusudanas Naidu
Svamis pasakė, kad mes visi esame kaip papūgos narvelyje. Ką papūgai pasakysite, tą ji ir išmoks kartoti. Bet ar ji supras, ką tie žodžiai reiškia, ar jai bus iš to naudos?
Papūga gali pamėgdžioti telefono skambutį, automobilio garsą, kažkieno balsą. Tai matydami visi iš džiaugsmo plojame rankomis! „Koka nuostabi papūga, kaip gražiai ji pamėgdžioja!“ Ir papūga tupėdama narvelyje jaučiasi patenkinta: „Ak, kaip aš visiems patinku, kokia aš laiminga čia, šitame narvelyje!“
Tai vyksta ir su mumis. „Jis pradėjo naują verslą“ – nuostabu! „Jis nusipirko prabangų automobilį“ – tai bent! „Jį paaukštino tarnyboje, jis gavo apdovanojimą, garbės raštą, jis tapo svarbesnis, jo šeima pagausėjo...“ – džiaugsmingai ploja visi aplinkui. Ir tada jaučiatės tokie laimingi savo narve, pamiršdami, kad jūsų vieta yra danguje! Štai ką kalbėjo Svamis.
Mes kaip papūgos mėgdžiojame kitus. Kažkas kažką padarė – aš irgi noriu tą daryti, noriu padaryti dar geriau. Ir aplinkinis pasaulis ploja sveikindamas mūsų paikus pasiekimus. Jaučiamės tokie patenkinti ir laimingi, kad pamirštame, kas iš tiesų esame. Mus tenkina, kad mūsų sparnai surakinti, kad valgome tai, kas paduodama. Pamirštame laisvę ir džiaugiamės savo auksiniais narveliais. Tačiau Svamis yra tam, kad atidarytų tuos auksinius narvus, kad pasakytų: „Lįskit iš jo, jūs turite skristi, jums čia ne vieta, jūsų vieta kitur. Bet už tokį poelgį niekas jums neplos rankomis. Niekam tai nepatiks. „O! Tai tapai dvasingas? Tapai vienuoliu, atsiskyrėliu? Atsisakei visų prisirišimų? Pasaulis tau nerūpi? Ką gi, puiku!“ Niekas iš džiaugsmo neplos rankomis. Todėl ir nenorime taip elgtis. Nes tai niekam nepatiks.
Deja, mes gyvename tariamoje ir apsimestinėje laimėje. Iš tikrųjų mes niekuomet nesame laimingi. Iš kiekvieno žodžio matau, kaip Svamiui tai rūpi. Jam rūpi, kad kiekvienas žmogus siektų suvokti savo tikrąją Savastį. O tai neįmanoma būnant vienu metu ir žemėje, ir danguje. Skristi dangaus aukštybėse gali tik tuomet, kai pakyli nuo žemės! Metas išsilaisvinti iš savo narvų ir nekvaršinti sau galvos dėl to, ką apie mus pagalvos kiti – patiksime jiems ar iš mūsų juoksis. Turime siekti dangaus platybių. Laikas tai daryti – dabar, čia.
Iš Šri Madhusudano Naidu kalbos satsange „Tatva Samykša“ 2017 m. gruodžio 4 d.
Satja Sai Gramoje, Mudenahalyje
Šaltinis: Šri Satja SaiVrinda
Svamis pasakė, kad mes visi esame kaip papūgos narvelyje. Ką papūgai pasakysite, tą ji ir išmoks kartoti. Bet ar ji supras, ką tie žodžiai reiškia, ar jai bus iš to naudos?
Papūga gali pamėgdžioti telefono skambutį, automobilio garsą, kažkieno balsą. Tai matydami visi iš džiaugsmo plojame rankomis! „Koka nuostabi papūga, kaip gražiai ji pamėgdžioja!“ Ir papūga tupėdama narvelyje jaučiasi patenkinta: „Ak, kaip aš visiems patinku, kokia aš laiminga čia, šitame narvelyje!“
Tai vyksta ir su mumis. „Jis pradėjo naują verslą“ – nuostabu! „Jis nusipirko prabangų automobilį“ – tai bent! „Jį paaukštino tarnyboje, jis gavo apdovanojimą, garbės raštą, jis tapo svarbesnis, jo šeima pagausėjo...“ – džiaugsmingai ploja visi aplinkui. Ir tada jaučiatės tokie laimingi savo narve, pamiršdami, kad jūsų vieta yra danguje! Štai ką kalbėjo Svamis.Mes kaip papūgos mėgdžiojame kitus. Kažkas kažką padarė – aš irgi noriu tą daryti, noriu padaryti dar geriau. Ir aplinkinis pasaulis ploja sveikindamas mūsų paikus pasiekimus. Jaučiamės tokie patenkinti ir laimingi, kad pamirštame, kas iš tiesų esame. Mus tenkina, kad mūsų sparnai surakinti, kad valgome tai, kas paduodama. Pamirštame laisvę ir džiaugiamės savo auksiniais narveliais. Tačiau Svamis yra tam, kad atidarytų tuos auksinius narvus, kad pasakytų: „Lįskit iš jo, jūs turite skristi, jums čia ne vieta, jūsų vieta kitur. Bet už tokį poelgį niekas jums neplos rankomis. Niekam tai nepatiks. „O! Tai tapai dvasingas? Tapai vienuoliu, atsiskyrėliu? Atsisakei visų prisirišimų? Pasaulis tau nerūpi? Ką gi, puiku!“ Niekas iš džiaugsmo neplos rankomis. Todėl ir nenorime taip elgtis. Nes tai niekam nepatiks.
Deja, mes gyvename tariamoje ir apsimestinėje laimėje. Iš tikrųjų mes niekuomet nesame laimingi. Iš kiekvieno žodžio matau, kaip Svamiui tai rūpi. Jam rūpi, kad kiekvienas žmogus siektų suvokti savo tikrąją Savastį. O tai neįmanoma būnant vienu metu ir žemėje, ir danguje. Skristi dangaus aukštybėse gali tik tuomet, kai pakyli nuo žemės! Metas išsilaisvinti iš savo narvų ir nekvaršinti sau galvos dėl to, ką apie mus pagalvos kiti – patiksime jiems ar iš mūsų juoksis. Turime siekti dangaus platybių. Laikas tai daryti – dabar, čia.
Iš Šri Madhusudano Naidu kalbos satsange „Tatva Samykša“ 2017 m. gruodžio 4 d.
Satja Sai Gramoje, Mudenahalyje
Šaltinis: Šri Satja SaiVrinda
