Atsikratę menkučių baimių dėl rytojaus, paukščiu pakilsite į dangaus aukštybes

Atsikratę menkučių baimių dėl rytojaus, paukščiu pakilsite į dangaus aukštybes

Šri Madhusudanas Naidu 

Esu labai dėkingas Svamiui už tai, kad jis mane kelis kartus nustūmė nuo skardžio: nuo mano darbo skardžio, mano prisirišimų skardžio, mano idėjų skardžio, mano asmenybės, mano draugysčių ir draugijų skardžio – Jis nenorėjo, kad aš ten įsitaisyčiau ir patenkintas sėdėčiau. Ir kiekvieną kartą krisdavau su didžiausia baime. Galvodavau, kad dabar tai jau galas. Bet visai arti žemės imdavau ir pakildavau aukštyn, ir taip likdavau gyvas. Šitaip būdavo kiekvieną kartą.

Kalbu jums iš visos širdies. Šiandien jaučiuosi išvaduotas ir laisvas. Drabužiai, kuriais esu apsivilkęs, yra ne mano – kažkas juos paaukojo. Maistas, kurį valgau, paruoštas ne mano rankomis – kažkas jį pagamino ir su meile paaukojo. Kambarys, kuriame gyvenu, yra ne mano – kažkas man jį suteikė apsistoti. Batai, kuriais aviu, yra ne mano. Nėra nieko, ką galėčiau pavadinti nuosavu, ir vis dėlto turiu viską, ko tik man prireikia – tai ateina savaime, man neprašant. Gyvenimas yra toks nuostabus!

Labai gerai suprantu, kaip gyveno Svamis. Jis neturėjo nieko, bet Jam nieko netrūko. Toks džiugus Jis buvo todėl, kad nebuvo prisirišęs. Gali nuskambėti šiurkščiai, bet man gaila tų žmonių, kurie kaupia atsargas. Įsivaizduoju, koks sunkus jų gyvenimas. Visą laiką jų mintys sukasi vien apie tai, kaip sukaupti, kaip apsaugoti. Toksai nuolatinis galvojimas ir nerimavimas dėl tokių menkučių dalykų labai išsekina. Dėmesį galima nukreipti į geresnius dalykus. Taip aš galvoju šiandien, bet anksčiau aš taip negalvojau! Ir aš nerimavau, ir aš kūriau planus, kaip uždirbti daug pinigų, padėti juos į patikimą banką ir gyventi iš procentų, kad galėčiau daryti sevą (tarnystę) Svamiui!! Dauguma žmonių taip galvoja.

Kanadoje vienas žmogus paklausė:
– Svami, prašau, duok man daugiau pinigų!
Svamis paklausė:
– Kam?!!
– Kad galėčiau daryti daugiau sevos.
Svamis atsakė:
– Daryk daugiau sevos ir Aš tau duosiu daugiau pinigų.

Pirmiausia išmokyk mane plaukti, tada šoksiu į vandenį... Svamis sako – šok į vandenį ir aš tave išmokysiu plaukti. Jis pateikia pavyzdį: „Pažiūrėkite į Narasimhą Murtį ar Šrynivasą. Kokią banko sąskaitą, kokius turtus jie turi? Bet pažvelkite į jų rankas – per jas praeina milijoninės sumos, iš kurių kyla naujos institucijos“. Svamis sako: „Turtai yra jų rankose, ir jie gali būti tik tuomet, kai žmogus neturi nė lašelio egoizmo“.

Kodėl Svamis turėtų mus gadinti? Mes jau dabar turime begalę prisirišimų, iš kurių negalime išsivaduoti. Ir dar norime, kad Svamis jų duotų dar daugiau ir dar labiau apsunkintų mūsų dalią? Jis neriš jums prie kojų dar daugiau akmenų. Jis nori, kad mes išskleistume sparnus ir skristume, kad gyventume be baimės, be egoizmo. Tai yra tikroji palaima.

Kai neturi nieko savo ir esi visiškai priklausomas nuo Dievo, tai tokia garbė! Tu nepriklausai nuo tų aprūpinimo sistemų, kurios yra labai trapios ir gali bet kurią akimirką subyrėti. Kai priklausai nuo Dievo ir darai tai, ką sako Jis, tai yra toks džiaugsmas, toks jaudulys, toks nuotykis, kurį suprasti galima tik tuomet, kai pats tai patiri. Atvira širdimi, su dideliu džiaugsmu galiu tai teigti, nes visa tai patyriau pats. Atsikratę menkučių savo baimių dėl rytojaus, paukščiu pakilsite į dangaus aukštybes!

Iš Šri Madhusudano Naidu kalbos satsange „Tatva Samykša“ 2017 m. gruodžio 4 d.
Satja Sai Gramoje, Mudenahalyje

Šaltinis: Šri Satja Sai Vrinda
Print Friendly Version of this page Get a PDF version of this webpage

Raktiniai žodžiai :