Šri Madhusudanas. Kaip viskas prasidėjo

Buvo 2003-ųjų vasara, paskutinė mūsų kelionės su Bhagavanu į Kodaikanalą diena. Kai nusilenkiau prie Svamio pėdų, Jis žaismingai pabarbeno man į galvą ir paklausė: „Sere, kuo užsiimsi paskui?“ Verslo administravimo magistro studijos Šri Satjos Sai aukštojo mokslo institute Prašanti Nilajame ėjo į pabaigą. Prie Jo pėdų praleidęs septynerius geriausius savo gyvenimo metus, nuo pat 1996 metų, nejaučiau entuziazmo grįžti į savo gimtąjį miestą už 1200 kilometrų, šalia Raipuro, Čhatisgarho valstijoje.

Aš pamaldžiai paprašiau: „Svami, aš noriu būti prie Tavo pėdų.“
„Prie Mano pėdų nėra vietos. Jei visi čia pasiliksite, tai kas Man tarnaus kitur? Keliauk ir skleisk Svamio idealus pasaulyje!“ – įsakė Svamis. Tada nesuvokiau tų kelių žodžių tikslo ir prasmės!

Svamis palaimino mano darbą privačiame banke Bengalūre (Karnatakos valstijoje) ir suteikė malonę, leisdamas man dažnai lankytis Prašanti Nilajame, Jo daršane. Per tokius apsilankymus Jis su atjauta teiraudavosi apie mano darbą ir gyvenimą. Tačiau niekuomet man neleido išeiti iš darbo ir likti su Juo Putapartyje, nepaisant kelių mano ilgesingų prašymų. Tam buvo priežastis, ir ji buvo toli toli už mano suvokimo ribų.

Po šešerių metų Jis man pagaliau leido palikti darbą, bet vis tiek nenorėjo, kad atvykčiau į Prašanti Nilajamą. Buvau laisvas, vienui vienas, kol sykį Jis nusprendė pasirodyti mano namuose Bengalūre – tai įvyko 2011 metų kovą.

Tuo metu sėdėjau priešais Jo kėdę Jam skirtame kambaryje, kuris buvo įrengtas mūsų namuose, ir meldžiausi. Staiga pajutau, kad kėdėje sėdi Jis ir man kažką sako – ir aš galėjau tai suprasti! Kai studijavau magistrantūroje, kelis kartus teko su Juo pabendrauti ilgiau: Svamis su manimi kalbėdavosi labai maloniai, vadovavo man ir pasakodavo įvairių dalykų – apie Save, Savo Misiją, Savo sekėjus ir ateities planus, tad man nebuvo sunku atpažinti, kad tai tikrai buvo Svamis. Tas pats maloniai skambantis balsas, ta pati melodinga telugų kalba ir tie patys gestai, būdingi tik mūsų Svamiui – visa tai nepraslydo pro mano akis.

Žinoma, buvo kiek neįprasta, nes nieko panašaus iki tol nebuvau patyręs, net per septynerius savo studijų metus. Pamaniau, kad tai haliucinacija, nes Svamiui sunegalavus aš, kaip ir visi kiti, daug meldžiausi ir labai daug galvojau apie Jį. Tačiau Svamis ateidavo ir paskui, kiekvieną dieną, ir kalbėdavo man telugų kalba, kurią galėjau gerai suprasti.

Vieną gražią dieną Jis pasakė: „Tu abejoji, ar čia tikrai esu Aš, ar tai tavo vaizduotė. Žiūrėk, netrukus ateis tavo draugas Sridharas. Po dešimties minučių jis paskambins į duris, įeis vidun ir paduos tau dėžutę su pusryčiais.“ Buvo 8 valanda ryto. Su Sridharu mokėmės vienoje grupėje Putapartyje. Jo nebuvau matęs kelis mėnesius, nors ir gyvenome tame pačiame mieste. Laukiau, kad tai įvyktų – šitaip būtų patvirtintas mano tikėjimas.

Ir tai įvyko! Po dešimties minučių išgirdau skambutį į duris. Atidariau duris, ir ten stovėjo Sridharas. Ne tik stovėjo, bet ir rankose laikė dėžutę. Jis man atnešė pusryčius. Paklausiau Sridharo: „Kas atsitiko, kad atėjai taip anksti, net nepaskambinęs?“ Jis atsakė: „Nieko ypatingo. Pusryčiaudami mudu su žmona pagalvojome, kad ilgokai tavęs nematėme. Žmona pasiūlė: „Gal pakeliui į biurą užsuktum ir aplankytum Madhusudaną, pusryčius nuvežtum?“ Po šio atsitikimo galutinai patikėjau, kad tai nebuvo mano vaizduotės ar haliucinacijų padarinys.

Nuo to laiko šie apsilankymai tapo nuolatiniai – Svamis ateidavo, kalbėdavo su manimi ir pasakodavo daug dalykų – net tada, kai buvo paguldytas į ligoninę. Atėjo toji diena, kada gydytojai Svamį paskelbė „mirusiu“. Negalėjau tuo patikėti, nes Svamis sakydavo: „Aš grįžtu. Jei tikėsite, Aš grįšiu.“ Nuoširdžiai tikėjau, kad Jis išeis iš ligoninės, vėl vaikščios tarp mūsų ir visam pasauliui įrodys, kad Jis yra Dievas, kad Jis yra aukščiau medicininio gydymo. Tuo metu daug kas taip galvojo. Mes manėme, kad tai Jo lyla, Jo žaidimas, kad Jis pakils iš palatos lovos sveikutėlis ir net galės vaikščioti! Svamis sakydavo: „Ateis diena, kai Aš bėgsiu. Aš skrisiu dangumi.“ Aš tikėjau, kad visa tai Jis darys iš tikrųjų, fiziškai. Tuo metu dauguma taip galvojo.

Bet to neįvyko! 2011 balandžio 24 dieną grįžęs į Jo kambarį mūsų namuose pradėjau verkti: „Kas vyksta, Svami? Tu sakei, kad sugrįši, bet tai ko gero neįvyks. Visi kalba, kad Tu išėjai!“ Svamis atsakė: „Ne, ne, visa tai yra tamaša (šou). Kur gi Aš galiu išeiti? Aš esu čia, tiesiai priešais tave!“ Verkdamas kalbėjau: „Tu esi čia, priešais mane, bet tenai jie Tau nuėmė deguonies kaukę ir dės Tave į karstą. Jie Tave palaidos.“ Jis atsakė: „Ne. Aš esu čia, su tavimi. Aš visada čia būsiu. Važiuok į Putapartį ir pažiūrėk tą tamašą.“

Iš Bengalūro į Putapartį važiavau vienas, vildamasis pamatyti tūkstantmečio stebuklą. Krūtinėje daužėsi širdis. Bet kai pamačiau Jo kūną, gulintį karste, visiškai palūžau. Galvojau: „Tai negali būti tiesa. Svamis negalės sugrįžti. Tik pažiūrėkit, jie uždarė Jį ledo dėžėje. Net jei buvo gyvas, Jis neišgyvens tokiame šaltyje.“
Po dviejų dienų buvo nuspręsta Kūną palaidoti toje pačioje vietoje, kur Svamis sėdėdavo ir teikdavo daršaną. Tą rytą liejau ašaras galvodamas: „Mane apgavo. Apkvailino. Svamis sakė, kad sugrįš. Jis negrįžo. Jis tiesiog pasijuokė iš manęs!“

Raudojau be atvangos, kai staiga pajutau tėkštelėjimą per galvą. Jis buvo toks stiprus, kad mane visiškai išmušė iš verksmo. Galvojau, gal sevadalas nori kažką pasakyti. Pakėlęs galvą išvydau Svamį – Jis stovėjo tikrų tikriausias, gyvų gyviausias, su geltonu rūbu. Pažiūrėjo į mane su užuojauta ir paklausė: „Ko tu verki?“

Aš atsakiau: „Svami, pažvelk tenai. Jie ima Tavo kūną. Netrukus jį dės į duobę, ir Tu niekada nebesugrįši!“ Jis tarė: „Iš kur Aš turiu sugrįžti? Aš niekad niekur neišėjau. Aš čia, su tavimi. Ko tu verki? Tenai ne Aš. Tenai tiktai tamaša.“ Jis nesiliovė mane tikinęs. Ir Aš tuo patikėjau. Tai buvo šiokia tokia paguoda.

Kūną palaidojo po žeme – visi tai žinome. Tačiau Svamis ir toliau ateidavo ir kalbėdavosi su manimi. Maniau, kad tai asmeniniai pokalbiai, panašūs į tuos, kada Svamis kalbėdavosi su manimi studijų laikais. Ilgainiui suvokiau, kad Jo tikslas buvo daug didesnis.

Laikui einant Jis ėmė kalbėti apie tai, kad reikia pastatyti klinikinę ligoninę Čhatisgarho valstijoje, Raipure, o paskui ir daugelyje kitų valstijų. Taip pat pasakė, kad Karnatakos valstijoje bus daug naujų mokyklų, kiekviename rajone. Daugelyje valstijų bus vykdomi geriamojo vandens tiekimo projektai. Ir visa tai turės būti atlikta per artimiausius dešimt Jo gyvenimo metų!

Svamis taip pat man paaiškino, kad Jis negalėjo ilgiau būti fiziniu pavidalu, nes Jis pats jau nebepajėgė nei išsivalyti dantų, nei apsirengti, nei kitaip Savimi pasirūpinti. Jam neleido orumas taip ilgai priklausyti nuo kitų, tad Jis nusprendė atsisakyti, anot Jo, „seno automobilio“, kuris jau nebeveikė, ir pakeisti jį „nauju automobiliu“, kuris greičiau važiuotų į tą patį Tikslą – Transformaciją. „Kelias liko tas pats. Tikslas liko tas pats. Pasikeitė tiktai automobilis“, – sakė Jis.

Paskui Jis paaiškino, kad Jis turi keturis kūnus: Sthūla Šaryra – fizinį kūną, kokį turime mes visi; Sūkšma Šaryra – Subtilųjį kūną, kuris yra protas su jausmais ir mintimis – lygiai tokį patį, kaip ir fizinis kūnas, tik be kaulų ir mėsos; Athi Sūkšma Šaryra – Aukštesniojo subtilumo kūną, kuriuo Jis ateina į žmonių sapnus ir meditacijas; ir, galiausiai, Para Sūkšma Šaryra – visuotinį Aukščiausiojo subtilumo kūną, kuriuo Jis yra kiekvienoje būtybėje, kiekviename atome – visur.

Svamis pasakė: „Aš būsiu Subtiliuoju kūnu, kuris yra toks pat, kaip ir fizinis, tik be kaulų ir mėsos.“ Šitaip Jis ketina tęsti Savo misiją. „Mano darbas dar nebaigtas! – paskelbė Jis. – Būkite nesavanaudiški ir tyri, kad galėčiau jus visus panaudoti kaip Savo instrumentus. Aš neturiu kūno, bet Aš naudosiu jūsų kūnus, kad atlikčiau Savo darbą. Tegul jūsų rankos būna Mano rankos, tegul jūsų kojos būna Mano kojos; jūsų žodžiai tebus Mano žodžiai ir jūsų veiksmai tebus Mano veiksmai. Būkite nesavanaudiški. Prieš akis – šlovingi laikai, kai visas pasaulis taps Saimajam (sklidinas Sai). Netrukus Aš sugrįšiu kitu fiziniu pavidalu, kaip Prėma Sai – nuo tada jums vadovaus ir darbą tęs Jisai.“

Šaltinis: saivrinda.org