Vidžėjus Sai: „Apie šį fenomeną kalbu iš asmeninės patirties“
Vidžėjus Sai: Ačiū, kad klausiate su tokiu jautrumu. Norėčiau pasakyti, kad aš niekuomet nejaučiu jokio nerimo, kai kalbu arba rašau apie šį fenomeną, nes aš kalbu iš asmeninio įsitikinimo ir patirties. Mano supratimas susiformavo ne iš nuogirdų ar aklo tikėjimo.Tasai „instrumentas“ [Madhusudanas] yra mano studentas, kuris Brindavane mokėsi 1996–1998 metais. Kadangi buvau atsakingas už daugelį neformaliojo ugdymo sričių, įskaitant muziką ir teatrą, jį pažinojau asmeniškai. Žinau, ką jis gali ir ko negali. Kai jis dirbo HDFC banke, su juo buvau susitikęs savo darbe ir daug bendravome. Dėl Madhusudano sąžiningumo galiu prisiekti. Nėra jokių abejonių, kad jis regi Svamį ir gauna Jo pranešimus, kuriuos mums ir perduoda. Vienintelis dalykas, kuris galutinai nuramintų netikinčiuosius – tai atsakymas į klausimą, ar su juo bendraujanti „aukštesnioji dvasinė būtybė“ yra Svamis, ar ne.
Jeigu Svamis, būdamas dabartiniu pavidalu, praėjusiais metais nebūtų iš mirusiųjų prikėlęs mano motinos;
jeigu Jis nebūtų papasakojęs įvykio, nutikusio Jo miegamajame 1994 metais Brindavane – apie kurį žinojome tik mudu su Svamiu;
jeigu per antrąjį interviu (Jo dabartiniu pavidalu) Jis nebūtų atskleidęs tam tikrų dalykų apie mano praėjusį gyvenimą, apie kuriuos sužinojau regresijos sesijoje;
jeigu mano žmonai Jis nebūtų pasakęs, kas ji buvo ankstesniame gyvenime – tą patį, ką ji buvo sužinojus savo regresijos sesijoje;
jeigu Jis nebūtų papasakojęs mano tėvui, kaip jis 1967 metais Hublyje pradėjo kurti Sai centrą;
jeigu Jis nebūtų užsiminęs apie tai, kas man buvo nutikę 1994 m., kai miegodavau Jo miegamajame Kodaikanale;
jeigu Jis mano motinai nebūtų atskleidęs smulkiausių aplinkybių apie tas komplikacijas, kurias ji patyrė mane gimdydama;
jeigu Jis nebūtų pasirodęs krikščionei tarnaitei V. Kumaro namuose, kur jos paprašė kuo geriau juo rūpintis, o vėliau jai perdavė sarį;
jeigu Čenajuje Jis fiziškai nebūtų apsireiškęs mūsų alumnui Krišnamurčiui Venkataramanui, kad paprašytų jį atvykti į Mudenahalį;
jeigu Jis nebūtų atėjęs į Keraloje gyvenančios sekėjos, kuri labai norėjo atlikti Athi Rudra Maha Jagną, sapną ir sapne jos paprašęs apeigas daryti „Satjos Sai Gramoje“, ir tik grįždama iš Putaparčio pro Mudenahalį sekėja suprato, kad ši vieta irgi vadinama „Satja Sai Grama“, vėliau Jis jai patvirtino dar daugiau sapno detalių, ir viską vainikavo Maha Jagna;
jeigu Jis Ramakathos nebūtų pataisęs tokiais pat žodžiais, kokiais Jisai ją taisydavo anksčiau, būdamas fiziniu pavidalu – apie ką žinojo tik keli muzikos mokęsi studentai;
jeigu Jis per mūsų interviu nebūtų užsiminęs, kad ta daina, kurią norėjo dainuoti V. Kumaras, buvo ne jo, bet kito Kumaro, kad ji yra iš Radhakrišnos spektaklio, tiksliai papasakojo kaip viskas vyko ir kaip tasai kitas Kumaras buvo apsirengęs, dainuodamas tą dainą (tai vyko 1987 m. Putaparčio koledžo auditorijoje);
jeigu Jis nebūtų mūsų grupelei pasakęs, kad Jis turi kuo skubiau išvykti, nes netrukus Putapartyje prasidės Centrinio fondo susirinkimas, kuriame Jis turi dalyvauti (aš, kaip nepatiklusis Tomas, susisiekiau su žmonėmis Putapartyje ir jie patvirtino, kad toks susirinkimas iš tiesų įvyko);
jeigu Jis Kodaikanale ant kalno nebūtų pasakęs, kokia Vidja Vahini programa išvakarėse vyko „Sai Šruthi“ ašrame;
jeigu Jis manęs nebūtų paprašęs kalbėti Ganėšos Čathurthi dieną apie žiurkę, kurią 1978 metais Jis „pasiuntė“ į Brindavano bendrabutį ir paminėjo žmogų, kuris tą atsitikimą gali paliudyti, nes aš pats apie tai nieko nežinojau;
jeigu Jis nebūtų turėjęs to saldumyno per mano žmonos interviu – to, kurį vienintelį mėgsta mano žmona, nors aš visus 15 metų galvojau, kad ji nemėgsta jokių saldumynų;
jeigu Jis man nebūtų pasakęs, kad nevykčiau į Kairą, Egiptą, nes tenai bus neramu, nors mano oficiali kelionė jau buvo suplanuota tikintis, kad smurtas tenai bus liovęsis;
jeigu Jis man nebūtų pataręs gydant klientą jo negalavimo priežasties ieškoti Manipuros čakroje, nors mano knyginės žinios sakė visai ką kita;
jeigu Jis nebūtų paprašęs Madhu atnešti Mangala Sutrą ir skubiai vykti į sekėjų sutuoktinių namus, mat jie niekam nežinant abipusiu sutarimu, dėl tam tikrų rimtų nesutarimų ketino skirtis, ir paprašęs, kad tos poros vyras žmonai uždėtų naują girliandą ir kad jiedu toliau gyventų santuokoje;
jeigu su vyriausiuoju inžinieriumi, kuris Putapartyje vykdė geriamojo vandens tiekimo projektą, Jis nebūtų pradėjęs pokalbio lygiai toje pačioje vietoje, kurioje baigė ankstesnį pokalbį, kuris vyko 2010 metais, Jam esant fiziniame kūne;
jeigu Savo pavidalo Jis nebūtų atskleidęs Šri Indulalui Šahui, kai savo namuose „Sai Daršan“, Mumbajuje, jis komunikavo su Svamiu per Madhu;
jeigu Jis nebūtų pasiteiravęs apie Putaparčio šventyklos dainininko sveikatą – nugaros skausmus, apie ką aš nieko nežinojau;
jeigu Jis nebūtų manęs paprašęs vienam alumnui perduoti žinią dėl merginos, kurią jis norėjo vesti;
jeigu Jis nebūtų manęs nusiuntęs pas kitą alumną, kurio žmona laukėsi pirmagimio, kad perduočiau vibhučio ir žinią, kad gims berniukas, kas vėliau ir pasitvirtino;
jeigu Jis nebūtų prailginęs gyvenimo mano kokerspanieliui, kuriam buvo diagnozuota 3 laipsnio širdies sutrikimas, dėl ko jis po savaitės būtų iškeliavęs į dausas, tačiau jis tebegyvas beveik trejus metus – po to, kai Svamis liepė mano išsigandusiems ir nuliūdusiems vaikams šunelio krūtinę ištrinti vibhučiu;
jeigu mano sūnui Jis nebūtų pasakęs apie įvykį mokykloje, kada jis pešėsi su kitu berniuku, apie ką mes iki tol nežinojome;
jeigu Jis man nebūtų leidęs akies krašteliu pamatyti Jo, sėdinčio kėdėje vykstant bendravimui per Madhu;
jeigu Jo santykis su manimi nebūtų išlikęs toks pats, koks buvo ir anksčiau – kupinas jumoro ir žaismingumo;
jeigu aš nejausčiau tos pačios meilės, rūpestingumo ir švelnumo;
jeigu Jis man nebūtų suteikęs daugybės kitų patirčių, kurios atskleidžia Jo visuresybę, visažinystę, visagalybę, Jo gebėjimą gydyti ir prikelti iš mirusiųjų
– tuomet ir aš, kaip ir daugelis kitų, netikėčiau, kad toji „Aukštesnioji energija“, kuri bendrauja su Madhu, yra Svamis. Būčiau tvirtas jūsų šalininkas, kuris laikosi požiūrio, kad Svamis niekuomet nepritarė jokiems mediumams.
Verta paminėti pokalbį, kuris įvyko Brindavane, 1994 m. Ryte, 7.30 val., Jo kambaryje per padasevą užsiminiau, kad Jis dar gyvens 27 metus. Jis paklausė manęs: „Kodėl tu taip manai?“ Atsakiau: „Svami, Meere Chappinaaru – Tu Pats taip sakei.“ Svamis paklausė: „Kas taip pasakė?“ Atsakiau: „Svami, Tu sakei.“ Jis paklausė: „Kas gali tai pakeisti?“ Nežinodamas, ką atsakyti, tylėjau. Jis tarė: „Aš tai pasakiau, Aš tai galiu ir pakeisti. Išeiti galiu kada tik noriu, net ir dabar.“ Aš ir kitas studentas sustingome. „Svami, prašau, nesakyk šitaip. Mums Tavęs reikia,“ – kalbėjome. Svamis tylėjo, lėtai panirdamas į susimąstymą. Tai buvo ypatingas pareiškimas. Jeigu Svamis ką pasakė, tiktai Jis gali tai pakeisti, jeigu nori. Aš ir dabar nežinau, ar Jis kalbėjo rimtai, ar juokais, pagal seną įprotį – norėdamas iš manęs pasišaipyti.
Pokalbis su Vidžėjumi Sai (Vijay Sai B.S.). 2015 m. gruodžio 21 d.
Šaltinis: Sai Vrinda
