Reikia drąsos

Šri Madhusudanas Naidu

Reikia drąsos atmesti visus senus nereikšmingus dalykus, 

kurių laikomės įsikibę

Šiandien Svamis pasikvietė pokalbiui vieną labai atsidavusią šeimą ir jiems pasakė: „Dabar jūs nauji. Senųjų jūsų nebeliko. Kai nusprendėte viską palikti ir ateiti pas Dievą, senieji „jūs“ pasibaigė. Tai visiškai naujas gyvenimo etapas. Visko, kas sena, reikia atsisakyti.“ Tada Jis pateikė puikią analogiją.

Senovėje, mokinys eidamas pas guru, nešdavosi saujelę sausų šakelių ir padėdavo jas prie guru pėdų; jos būdavo sudeginamos. Kodėl sudeginamos? Taip simboliškai pavaizduojama tai, kad ateidami pas guru mes nusimetame visą savo praeitį. Jei turime praeities prisirišimų, įsipainiojimų, reikalų, nesutarimų ir t.t., visa tai sudega tą akimirką, kai ateiname prie guru pėdų. Tai, kas nepadės mums dvasiškai tobulėti, turi atkristi.

Iš to atsiranda drąsa. Tai ne drąsa būti Dievu. Tai drąsa nebūti tuo, kuo neturite būti. Tai drąsa atmesti visus tuos senus menkus dalykus, kurių laikomės įsitvėrę, lyg jie būtų patys brangiausi dalykai žemėje.

Apie santykius Svamis pasakė, kad viskam yra laikas. Yra gyvenimo etapai: brahmačarja, grihastha, vanaprastha ir sanjasa. Tai labai aišku. Indijos šventraščiai labai gerai apibrėžia gyvenimo etapus, tai labai teisinga. Anksčiau aš apie tai turėjau susidaręs išankstinę nuomonę. Bet dabar supratau, kad tai labai svarbu. Jei dauguma pasaulio žmonių to laikytųsi, tai Dievą jie pasiektų labai lengvai. Daug lengviau nuosekliai eiti per gyvenimo etapus, nei peršokti nuo brahmačarjos į sanjasą, nes tai yra daug sunkiau. Svamis sako, kad viengungio gyvenimas yra lyg važiavimas vienračiu, o vedybinis gyvenimas – lyg važiavimas dviračiu. Važiuojant vienračiu sudėtinga visą laiką išlaikyti pusiausvyrą. Taigi, yra priežastis, kodėl viskas taip turi vykti – tam tikru būdu ir tam tikru metu. Bet ne amžinai... To reikia atsisakyti. Svamis pateikė pavyzdį.

Jūs sėdate į autorikšą ir važiuojate į autobusų stotį. Iš ten autobusu važiuojate į geležinkeli stotį. Geležinkelio stotyje lipate į traukinį ir pasiekiate sekantį kelionės tikslą. Atvykę į autobusų stotį, jūs turite paleisti autorikšą. Įlipę į traukinį, turite paleisti autobusą. Jei sakysite: „Ne, aš noriu sėdėti autorikšoje“, tai į traukinį nepateksite.

Taigi, tam tikri dalykai naudingi tik tol, kol pasieksime tam tikrą savo gyvenimo tikslą. Po to jų reikia atsisakyti. Jie daugiau nebenaudingi. Dauguma žmonių to nesilaiko ir iki gyvenimo pabaigos būna grihasthos etape ir iš vis nepereina į sekantį etapą.


Iš Šri Madhusudano Naidu kalbos satsange „Tatva Samykša“ 2017 m. spalio 30 d.
Satja Sai Gramoje, Mudenahalyje.
Šaltinis: Šri Satja Sai Vrinda