Svamis niekada nebūna žmogus, Jis visada Dievas
Štai ką Madhusudanas atsakė:
Svamis niekada nebūna žmogus. Prašau, nesupraskite klaidingai. Jis niekada nebuvo žmogus, Jis niekada negali būti žmogus. Jis mums atrodo toks, kokį mes Jį suvokiame. Jis visada Dieviškas. Panagrinėkime, kodėl Jis elgiasi taip, kas atrodo žmogiška.Svamis sako, kad Dievas ateina ir su žmogiškomis, ir su dieviškomis savybėmis (džyva pradžna ir daiva pradžna). Kodėl su žmogiškomis? Dėl to, kad Jis turi kalbėti ta kalba, kurią mes galime suprasti, kad galėtume bendrauti su Juo. Jis ne kartą sakė, kodėl jis apribojo save - kad būtų žmogumi ir būtų su mumis. Bet Jis niekada nebuvo žmogus. Svamis sako, kad žmogus irgi Dievas. Bet Dievas niekada nebūna vien žmogus.
Kartą Bhuvana paklausė Svamio: „Tu turi abi puses – ir žmogiškąją, ir dieviškąją. Kaip turėtume su Tavimi elgtis?“ Jis atsakė: „Su Manimi elkitės kaip su Dievu.“
Papasakosiu nuostabų epizodą, labai jaudinantį, nes jis leido man pamatyti, kokia Svamio širdis. Vieną dieną „Anandam“ šventykloje Svamis atėjo į daršaną. Viena moteris negalėjo sulaikyti ašarų: „Išgelbėk mano vaiką! Jam vėžys. Jis miršta. Gydytojai sako, kad negali išgelbėti.“ Svamis pažvelgė į ją ir tarė: „Viskas bus gerai.“ Visą laiką gailiai verkusi, moteris iškart praskaidrėjo. Pamaniau, kad tai dar vienas didis stebuklas - vaikas pasveiks. Užlipęs į savo kambarį Svamis tarė: „Argi galėjau sielvartaujančiai motinai pasakyti, kad jos vaikas neišgyvens? Net ir rizikuodamas būti pavadintam melagiu, Aš turėjau pasakyti tai, ką girdėti buvo jos jėgoms. Satja – Mano vardas, dharma – Mano elgesys. Aš pasirengęs sumeluoti. Aš pasirengęs rizikuoti savo vardu, Satja, jei tam reikia paguosti motiną, kuriai žinia, kad jos vaikas mirs, būtų nepakeliama.“
Tada aš supratau, kokia yra Svamio širdis. Pažvelkite, kiek kaltinimų Jis sau prisiėmė. Jei saulei liepsite patekėti vidurnaktį, to neįvyks. Nes tai nenatūralu, tai prieštarauja gamtos dėsniams. Kartais Jis gali padaryti išimtį, bet šįkart negalėjo. Turėjo įvykti tai, kas turėjo įvykti. Vis dėlto motinai Jis pasakė, kad viskas bus gerai.
Bent jau tą akimirką motina nurimo. Galbūt su laiku ji dvasiškai subręs ir supras, jog tai buvo geriausias galėjęs nutikti dalykas. Ji supras, kad nepaisant nieko Svamis yra gailestingas, kad Jis yra Dievas. Net jeigu to ir nesupras, kad šis įvykis jos vaikui buvo į gera, Svamis sutinka, kad jį kaltintų melavus arba, tarkime, visą likusį Avataro gyvenimo laiką būti laikomu tik žmogumi.
Toks yra Svamio grožis. Jis niekada nebuvo žmogus, Jis visada yra Dievas. Jis viską darė su pilna Dieviška išmintimi. Tačiau mes dėl savo vidinių filtrų, per kuriuos į Jį žvelgiame, mes tas akimirkas suvokiame kaip jo žmogiškąją pusę.
* „Tatva Samykša“ – taip vadinasi pirmadienio vakarais vykstantys susitikimai, kuriuose žinomi žmonės kalba Mudenahalio Satjos Sai Gramos akademinio miestelio gyventojams.
Šaltinis: Šri Satja Sai Vrinda
