Pagalvojome, kad Baba paliko Savo kūną
(1947 m.)
„Gimtadienio iškilmės pasibaigė ir dauguma sekėjų išvažiavo namo. Mandire (šventykloje) atsirado vietos ir mums – čia ir įsikraustėme, laukdami Babos leidimo važiuoti namo.
Kartą, apie 5 valandą vakaro, visi kartu leidomės prie Čitravatės upės. Eidami ant kelio pamatėme penkių pėdų ilgio gyvatę. Sušukome: „Baba, gyvatė!“ Baba atsiliepė: „Bet ji negyva, matote?“ – ir pagaliuku ją pavertė tai į vieną šoną, tai į kitą. Tai mus nuramino. Bet Baba netikėtai atsigulė ant purvino kelio, šalia gyvatės! Kodėl Jis gulasi ant dulkino akmenuoto kelio?! Nustebę žiūrėjome. Baba paliepė: „Būkite ramūs ir saugokite Mano kūną, kol sugrįšiu.“
Nespėję susigaudyti, ką visa tai reiškia, pamatėme, kad Jo kūnas tapo tarsi negyvas, o gyvatė sujudėjo. Girdėjome gyvatę kalbant vos girdimu, užslopintu Babos balsu! Tai buvo parakoja praveša – įėjimas į kito kūną. Šitai suvokę, mes visi keturi – Sešagiris Rao, Vital Rao, Krišnadži ir aš pats – tylūs ir susikaupę budėjome prie Svamio kūno, kartodami Jo vardą.
Buvome girdėję apie Babos transus, bet patys niekuomet nieko panašaus nematę. Babos kūnas gulėjo tarsi rąstas, o gyvatė nušliaužė ir išnyko. Temo, laikas nenumaldomai slinko. Mes net pagalvojome, kad Baba paliko Savo kūną, ir kad reikia apie tai pranešti Jo giminaičiams. Danguje suspindo mėnulis. Mes laukėme – įsitempę, tylūs ir budrūs.
Apie vidurnaktį Babos kūnas sujudėjo ir Jis atsikėlė. Baba pasakė, kad Jam reikėjo atsiliepti į vieno sekėjo nevilties šauksmą – jis meldė Babos išgelbėti žmonos gyvybę per sunkų gimdymą. Visi sugrįžome į mandirą.“
