Tikroji kultūra, kurios mokė Svamis
Dr. T. Ravi Kumaro pasakojimas
Tai įvyko 1974-aisiais Brindavane. Buvo karšta vasara. 10 val. Svamis po daršano grįžo į Savo buveinę. Apie 10.45 val. į Brindavaną atvyko grupė kaimiečių iš Šiaurės Indijos. Jie atrodė labai neturtingi. Jie atvažiavo senutėliu autobusu, buvo prastai apsirengę – kai kurių rūbai buvo vieni skudurai. Tačiau jie kažkokiu būdu susimokėjo už kelionę ir pateko į šį autobusą, kuris važiavo į piligriminę kelionę po pietų Indiją. Kažkas pakeliui jiems pasakė, kad Baba yra Brindavane. Jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kada čia vyksta daršanas, nes daugumoje šventyklų gali bet kada įeiti, gauti daršaną ir išeiti. Atvažiavę čia, dideliam savo nusivylimui jie sužinojo, kad daršanas baigėsi ir kitas bus tik vakare. Jų maršrutas buvo toks suspaustas, kad jie niekaip negalėjo likti iki vakaro. Sevadalas jiems aiškino apie daršanų laiką, o jų skruostais riedėjo ašaros, nes jie galvojo, kad jiems nepavyks pamatyti Svamio.
Netrukus Svamio buveinės vartai atsidarė ir Jis išėjo. Jis ėjo labai greitai. Jį matydami sevadalai tampa labai dėmesingi. Aš viską akylai stebėjau iš koledžo pastato, dabartinio Kaljana Mantapam. Tomis dienomis studentai turėjo vieną išskirtinę privilegiją. Toji privilegija buvo pasiūlyti Svamiui sandalus, kai Jam tekdavo vaikščioti saulės kaitroje arba kai Jis eidavo grubiu, spygliuotu žemės paviršiumi. Suprasdamas, kad lauke nepaprastai karšta, aš nuskubėjau paimti sandalų Svamiui. Nubėgau prie Svamio ir padėjau juos priešais Jį. Svamis pasižiūrėjo į mane, apsisuko ir nuėjo į daršaną Sai Ram stoginėje. Buvau priblokštas. Maniau, kad aš ko gero sutrukdžiau Svamiui. Kad dėl mano poelgio Svamis atsisakė autis sandalus ir karštyje nuėjo basas.
Svamis iškart nuėjo prie atvykusių kaimiečių, ir jų liūdesio ašaros virto palaimos ašaromis. Svamis teiravosi, iš kur jie atvykę, ir labai švelniai paprašė susėsti eilėmis. Jie susėdo į eiles. Svamis vaikščiojo tarp jų ir jie galėjo paliesti Jo pėdas. Svamiui to buvo negana. Jis pasikvietė du berniukus ir paprašė atnešti saldainių. Svamis Pats padalino saldainius, bet ir to Jam buvo maža. Jis pasakė berniukams atnešti nuotraukų, ir jas padalino visiems. Jis padalino ir prasadą – vibhutį. Po 25 minučių Svamis grįžo labai patenkintas.
Svamis sako, kad Jis jums gali nušluostyti ašarą (kanyru tapinču), bet gali ir išspausti ašarą (kanyru tepinču). Jis nušluosto ašarą pasakydamas „Tavo negalavimui atėjo galas“, ir išspaudžia ašarą, kai Jį išvysti, kai esi Jo daršane!
Grįždamas Svamis pamatė mane, liūdną ir sugniužusį. Jis švelniai pasikvietė mane ir tarė: „Bangaru! Ar tu nepastebėjai, kad tie neturtingi žmonės neturėjo sandalų? Tai kaip Aš galėjau avėti sandalus būdamas su jais?“
Šaltinis: Radio Sai
Tai įvyko 1974-aisiais Brindavane. Buvo karšta vasara. 10 val. Svamis po daršano grįžo į Savo buveinę. Apie 10.45 val. į Brindavaną atvyko grupė kaimiečių iš Šiaurės Indijos. Jie atrodė labai neturtingi. Jie atvažiavo senutėliu autobusu, buvo prastai apsirengę – kai kurių rūbai buvo vieni skudurai. Tačiau jie kažkokiu būdu susimokėjo už kelionę ir pateko į šį autobusą, kuris važiavo į piligriminę kelionę po pietų Indiją. Kažkas pakeliui jiems pasakė, kad Baba yra Brindavane. Jie neturėjo nė menkiausio supratimo, kada čia vyksta daršanas, nes daugumoje šventyklų gali bet kada įeiti, gauti daršaną ir išeiti. Atvažiavę čia, dideliam savo nusivylimui jie sužinojo, kad daršanas baigėsi ir kitas bus tik vakare. Jų maršrutas buvo toks suspaustas, kad jie niekaip negalėjo likti iki vakaro. Sevadalas jiems aiškino apie daršanų laiką, o jų skruostais riedėjo ašaros, nes jie galvojo, kad jiems nepavyks pamatyti Svamio.
Netrukus Svamio buveinės vartai atsidarė ir Jis išėjo. Jis ėjo labai greitai. Jį matydami sevadalai tampa labai dėmesingi. Aš viską akylai stebėjau iš koledžo pastato, dabartinio Kaljana Mantapam. Tomis dienomis studentai turėjo vieną išskirtinę privilegiją. Toji privilegija buvo pasiūlyti Svamiui sandalus, kai Jam tekdavo vaikščioti saulės kaitroje arba kai Jis eidavo grubiu, spygliuotu žemės paviršiumi. Suprasdamas, kad lauke nepaprastai karšta, aš nuskubėjau paimti sandalų Svamiui. Nubėgau prie Svamio ir padėjau juos priešais Jį. Svamis pasižiūrėjo į mane, apsisuko ir nuėjo į daršaną Sai Ram stoginėje. Buvau priblokštas. Maniau, kad aš ko gero sutrukdžiau Svamiui. Kad dėl mano poelgio Svamis atsisakė autis sandalus ir karštyje nuėjo basas.Svamis iškart nuėjo prie atvykusių kaimiečių, ir jų liūdesio ašaros virto palaimos ašaromis. Svamis teiravosi, iš kur jie atvykę, ir labai švelniai paprašė susėsti eilėmis. Jie susėdo į eiles. Svamis vaikščiojo tarp jų ir jie galėjo paliesti Jo pėdas. Svamiui to buvo negana. Jis pasikvietė du berniukus ir paprašė atnešti saldainių. Svamis Pats padalino saldainius, bet ir to Jam buvo maža. Jis pasakė berniukams atnešti nuotraukų, ir jas padalino visiems. Jis padalino ir prasadą – vibhutį. Po 25 minučių Svamis grįžo labai patenkintas.
Svamis sako, kad Jis jums gali nušluostyti ašarą (kanyru tapinču), bet gali ir išspausti ašarą (kanyru tepinču). Jis nušluosto ašarą pasakydamas „Tavo negalavimui atėjo galas“, ir išspaudžia ašarą, kai Jį išvysti, kai esi Jo daršane!
Grįždamas Svamis pamatė mane, liūdną ir sugniužusį. Jis švelniai pasikvietė mane ir tarė: „Bangaru! Ar tu nepastebėjai, kad tie neturtingi žmonės neturėjo sandalų? Tai kaip Aš galėjau avėti sandalus būdamas su jais?“
Šaltinis: Radio Sai
