Pirmiausia išmokė, kaip nedaryti, o paskui - kaip daryti

Be tokios meilės, kokia yra Svamio meilė, mes nepajėgūs šiame pasaulyje nieko padaryti, nieko pakeisti, jokio žmogaus transformuoti.

Šri Madhusudano Naidu pasakojimas

2018 m. sausio 8 d. Mudenahalis

Turiu papasakoti apie tai, kas nutiko visai neseniai, nes tai yra nepaprastai svarbu. Tai man buvo didelė pamoka apie Svamio misiją. Mano darbas susideda iš dviejų dalių. Dauguma žmonių žino, kad aš esu su Svamiu – kai Jis ateina, veikia ir kalba, tuomet aš darau tai, ką turiu daryti. Bet yra ir kita mano darbo dalis. Aš dalyvauju ir kasdieninėje Tresto veikloje, ypač švietimo srityje, kuri man labai brangi ir artima. Vaikai man labai bragūs. Kai Svamis tiek daug daro dėl švietimo, kai tiek daug dirba, tai mano lūkesčiai šioje srityje yra aukšti. Juk tai natūralu, tiesa? Užaugau su šitokiu supratimu – kad bet koks darbas turi duoti rezultatų. Juk negali būti taip, kad kažkas kažką dirba, o pabaigoje – jokių rezultatų.

Vienoje iš švietimo institucijų mokiniai vis mažiau laikėsi drausmės. Apie tai sužinojo Svamis ir „akivaizdžiai“ nusiminė. Tuomet Jis ilgam nusišalino nuo didelio būrio mokinių. Jis vykdavo į visas institucijas, skrisdavo aplankyti naujų akademinių miestelių, bet net ir būdamas visai šalia, Jis toje institucijoje nesilankydavo. Aišku, vaikai meldė labai karštai. Jis klausėsi, žinojo, bet nesiruošė ten vykti. Taip pagal Dievo planą vyko apie šešis mėnesius. Institucijai, kurioje Svamis anksčiau lankydavosi labai dažnai, Svamio neatvykimas buvo iš tikrųjų labai skausmingas. Mokiniai irgi buvo sumišę, nes visi žinojo, jog tai jie yra kaltininkai – jie padarė kažką tokio, dėl ko Svamis nusišalino.

Į visą šią istoriją įsitraukė ir mano protas. Galvojau, kad tas berniukų elgesys buvo nederamas, žinant, kiek daug Svamis daro jų labui ir, maža to, ir mus verčia daug daryti jų labui! Nenorėjau, kad visos šios pastangos nueitų perniek. Lūkesčius turime pateisinti. Turime keistis. Turime elgtis taip, kaip to reikalauja ir tikisi Svamis. Vis labiau gilinausi į situaciją, analizavau, kalbėjausi su mokiniais ir mokytojais, atsinešdavau klausimynus ir parsinešdavau daugybę nuomonių ir įžvalgų, kuriose srityse reikalai klostosi prastai. Kas trukdo daryti tai, ką reikėtų daryti? Gilinausi iki mažiausių detalių. Kokias šešias ar septynias dienas negalėjau net miegoti – skambinau žmonėms, kalbėjausi su jais, baigęs kalbėti su viena grupe pradėdavau kalbėti su kita – net ir tada, kai čia pat vykdavo daršanai, interviu, kelionės. Mano galva tiesiog plyšo nuo analizavimo. Akivaizdu, kad tai turėjo poveikį kasdieniniam darbui su Svamiu. Negalėjau eiti pas Svamį visiškai tuščias, nes mano galvoje nuolat kažkas virė. Kai daršano metu pažvelgdavau į tuos žmones, savo galvoje jau turėjau visus duomenis apie juos ir galvodavau: „Žinau, ką padarėte. Apie visus jus turiu įrodymų, duomenų.“ Ir tuomet negalėdavau būti savimi. Aš buvau kritiškas, aš teisiau.

Kai Svamis eidavo į kitas vietas salėje, viskas būdavo gerai. Bet kai Jis ateidavo į vietą, kur būdavo šios institucijos žmonės, viršų imdavo Madhusudanas! Tai trukdė tikrajam Svamio darbui. Svamis viską žino apie kiekvieną – apie jo praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau vis vien elgiasi su tokia meile! O aš sužinojau apie kelias klaidas, ir štai koks kritiškas tapau! Galvojau, kad šitie žmonės neverti Svamio. Kokių tik minčių nebuvo galvoje!

Galiausiai Svamis pasakė, kad paskutinę metų dieną Jis atvyks į jų bendrabutį ir palaimins visus mokinius. Per tiek laiko atgaila ištirpdė Jo širdį. Pažiūrėkite, kokioje padėtyje atsidūriau aš. Visuomet matote išorinę pusę. Dabar pažvelkite į šią istoriją iš mano taško. Aš ateinu, mano galva pilnutėlė duomenų apie kiekvieną mokytoją ir kiekvieną mokinį – ką jie padarė ir ko jie nepadarė. Visi tie duomenys likę mano galvoje, nes turiu gerą atmintį. Atsimenu labai daug. Galvojau, ar jie apskritai nusipelnė to, kad Svamis atvyktų į jų bendrabutį. Kam Svamiui tas vargas eiti tokį kelią į jų bendrabutį? Bet aš esu ir su Svamiu, ir turiu leisti Jam veikti nekliudydamas. Tai buvo didžiulė dilema, proto agonija, nuo kurios jaučiausi nelaimingas.

Įėjome į salę. Dar prieš įžengiant į ją buvau užvaldytas analizavimo. Tačiau tik įkėlus koją vidun visa analizė tirpte ištirpo. Garuote išgaravo. Užtvindė toks gerumo jausmas, kad negalėjau sustabdyti ašarų iš meilės kiekvienam berniukui, kiekvienam institucijos darbuotojui. Negalėjau susivaldyti. Tai buvo liūtis, kurioje tirpte tirpau. Jaučiau tiek daug meilės! Paskui supratau, kad tokia yra Svamio širdis. Jam nieko nereikia žinoti. Jis nežino, kaip analizuoti, kaip aiškintis, kaip kritikuoti. Jis žino tik viena – kaip mylėti. Jeigu ta meilė pasiekia žmogų, Jis džiaugiasi; jei ta meilė žmogaus nepasiekia, tam tikra prasme Jis nusimena. Ne todėl, kad tas žmogus neatsiliepė, bet dėl to, kad tam žmogui labai nepasisekė, kad negali suprasti Dievo meilės.

Kai buvau ten, iš kiekvienos mano kūno ląstelės sunkėsi tiek dieviškumo, tiek meilės ir lipšnumo, kad liko tik vienintelis dalykas, kilęs man iš širdies: „Svami, tegul visos šios širdys prisipildo tokia pačia meile, kokią Tu jauti kiekvienam iš jų. Tegul kiekvienas iš jų tampa toks tyras ir dieviškas, kad visa ši vietovė virstų rojumi. Tegul iki pat kraštų jie prisipildo štai šitokia dieviška meile – tokia, kokia Tu myli,“ – ši malda iškilo savaime. Visas kartėlis, nemalonūs dalykai, analizavimas, kritiškumas, skaičiavimai išsisklaidė tarsi nebuvę. Pajutau didelį palengvėjimą. Prieš tai kelias naktis varčiausi savo lovoje, galvodamas apie visus tuos reikalus, ir štai per vieną akimirką, kada esu su Svamiu, kai leidžiu Jam būti, visa tai pradingsta: Jis visiems dalina save visą, nepasilaikydamas sau nė mažiausio trupinėlio. Būtent tai transformuoja žmones. Štai tokią pamoką gavau. Tokią meilę esu jautęs maloniems žmonėms. Tačiau kai dėl tam tikrų tau žinomų dalykų jauti neprielankumą tam tikriems žmonėms, tai padaryti gana sunku. Pradedi juos teisti. Ir po to būna sunku juos mylėti. Ką bedarytum, visuomet yra tam tikra tavo esybės dalis, kurios kitiems neatveri. Tačiau Svamis yra kitoks. Jo meilė kaip liūtis, kiaurai permerkia.

Kartą Svamis pasakojo apie Gangos išvalymą. Kaip dauguma jūsų žinote, dėl dešimtmečiais trukusio aplaidumo upė labai užteršta. Ganga prarado savo fizinį švarumą, nors dvasinis švarumas be jokios abejonės lieka nesuteptas. Valdžia išleidžia šimtus ir tūkstančius krorų rupijų, bet Ganga kažkodėl vis tiek neišvaloma. Vieną kartą Himalajuose iškrito tiek daug kritulių, kad tai sukėlė upės potvynį. Jis buvo toks galingas, vienu metu tekėjo toks didžiulis kiekis vandens, kad upė buvo išvalyta nuo visų šiukšlių ir nešvarumų. To negalėjo padaryti metų metus trukusios žmonių pastangos, išleidžiant tam šimtus krorų rupijų. Tačiau upę išvalė viena liūtis, arba potvynis. Tokia yra Dievo galia.

Kaip žmonės mes galime leisti tūkstančius krorų rupijų vienas kitą taisydami, mokydami, šviesdami ir „transformuodami“. Tačiau visa tai neduos jokių vaisių, kol viršaus nepaims dieviškoji valia, arba dieviška meilė. Norint kažką nuveikti, vienas dieviškos meilės prisilietimas, vadinkim ją Mokytojo prisilietimu, prilygsta tūkstančiams mūsų menkučių žmogiškųjų prisilietimų. Tik tai pasauliui atneš transformaciją. Tą suvokiau tik dabar. Kito kelio nėra. Svamis sako, kad vien tik meilė gali transformuoti. Jis tą visuomet skelbė. Jis visada kalbėjo tiesiai šviesiai, niekada nekeitė savo žodžių. Vienintelis atsakymas ir sprendimas – tai meilė. Vienintelė panacėja visoms pasaulio problemoms yra meilė. Kokia meilė? Be kritikavimo, be skaičiavimo, be atsiribojimo, be bausmių ir apdovanojimų, be derybų, be lūkesčių. Štai tokia meilė – pačia tyriausa savo forma, – tik ji gali atkurti darną pasaulyje. Tai dalykas, kurio per savo kietakaktiškumą negalėjau suvokti taip ilgai – nors beveik penkerius ar šešerius metus buvau taip arti Svamio. Iki tol apie tai žinojau teoriškai, tačiau tąkart mano širdis betarpiškai tą patyrė pirmą kartą, ir tai man buvo Jo pamoka. Pirmiausia išmokė, kaip nedaryti, o paskui išmokė, kaip daryti! Ir pabaigai – jeigu neįgysime sugebėjimo mylėti vieni kitus taip, kaip myli Jis, tai leiskite man iš savo patirties jums pasakyti – visos kitos jūsų pastangos neduos jokių vaisių. Tik apgaudinėsite save galvodami, kad darote kažką tokio, kas pakeis pasaulį. Į gyvenimo galą, kai jau viena koja būsite kape, suvoksite, jog klydote.

Šis žaibiškas suvokimas kažką pakeitė manyje, kažkokią mano esybės dalį. Jeigu mes iš tikrųjų mokėtume mylėti taip, kaip myli Jis, bet jeigu mūsų meilė būtų bent vienu procentu mažesnė, negu Jo meilė, aš manau, kad visos mūsų pastangos nueitų veltui. Gali būti pasiektas laikinas rezultatas, tačiau tai neužtikrins ilgalaikio rezultato. Ilgalaikis rezultatas bus užtikrintas tik tuo atveju, jeigu pajėgsime mylėti taip, kaip myli Jis. Mes kažkaip turime išmokti mylėti taip, kaip myli Jis. Jeigu po tiek daug metų buvimo kartu su Juo mes to neišmoksime, patikėkite manimi, tai reiškia, kad mūsų pačių gyvenime neįsigalėjo teisingumas, tad pamirškime apie teisingumo atkūrimą visame pasaulyje! Jeigu šitoje visuomenėje ir visame pasaulyje norite pasiekti kokią nors transformaciją, tai bus neįmanoma, kol neišmoksite mylėti taip, kaip myli Jis. Išvada tokia – kol nemokame mylėti taip, kaip myli Jis, mes nieko nenuveiksime šiame pasaulyje, nieko nepakeisime šiame pasaulyje, netransformuosime nė vieno žmogaus šiame pasaulyje. Viskas nueis veltui. Štai kodėl Kabiras sakė: „Kurie supranta žodį „meilė“ (prema, hindi kalba प्रेम – tik pustrečios raidės), tie yra patys didžiausi išminčiai.“

Įsikišdamas į akademinio miestelio reikalus aš tik didinau baimę, ne meilę. Tačiau vos tik įžengė Jis, viską nušlavė ir suteikė tiek daug meilės! Ir be jokių abejonių – po kažkiek laiko rezultatus akivaizdžiai pamatysime!
____________

„Tatva Samykša“ – pirmadienio vakarais vykstantys susitikimai su Mudenahalio ašramo ir Satja Sai Grama akademinio miestelio gyventojais.

Šaltinis: Sri Sathya Sai Vrinda