Narasimha Murtis: „Būti Jo instrumentu, arba 50 metų Meilėje“
Jo žodžiai tapo tikrove – Jis manimi visą laiką rūpinosi. Tebesirūpina ir dabar. Tai trunka daugiau kaip 50 metų, o mano paties amžius perkopė 70-metį. Tačiau ir dabar atsisukęs į Svamį vis tampu vaiku. Kada Jis mane kviečia „Ei, Narasimha Murti!“, kada Jis savo studentų akivaizdoje pašiepia mane, kada Jis man suteikia galimybių vykdyti Jo projektus – visa tai didžiulis džiaugsmas ir sėkmė būti Jo misijos dalimi. Juk visa kūrinija yra Jam po kojų, Jis bet kurį žmogų galėjo pasikviesti Savo darbams. Tačiau iš Savo begalinio gerumo Jis pasikvietė mus.
Organizacijose dažnai vartojamas toks posakis – „projektai-numylėtiniai“. Šiems projektams tenka daugiausia vadovų dėmesio. Jie kruopščiai planuojami, atidžiai atliekami ir prižiūrimi. Žmonės varžosi tarpusavyje, kad tik galėtų darbuotis tokiuose projektuose. Būti tokio projekto dalimi –tai geriausia, kas žmogui gali nutikti profesinėje srityje. Visi žinome, kad Svamio projektas-numylėtinis yra „Jo studentai“.
Man teko didžiulė garbė beveik 50 metų stebėti Svamio globėjiškumą, gerumą ir meilę Savo studentams. Akimirksniu, nedvejodamas Jis visą padarydavo Savo studentų labui.
Atsimenu, vienas studentas turėjo kalbėti Pūrnačandros auditorijoje dalyvaujant Svamiui. Salė buvo pilnutėlė – tūkstančiai sekėjų, ir berniukas pradėjo jaudintis ir užsikirsti. Svamis tučtuojau paėmė Savo sidabrinį puodelį su vandeniu, nuėjo prie berniuko ir laikė puodelį jam prie lūpų, kol šis atsigėrė. Studentui tai įkvėpė daug drąsos ir pasitikėjimo, ir jis pasakė stiprią ir įtaigią kalbą. Prisimenu daug tokų atsitikimų „Trajy Brindavane“, kada Svamis per vasaros atostogas beveik visą Savo laiką ir meilę skirdavo studentams. Daugelio svečių Jis prašydavo, kad jie pasakytų kalbas studentams, bendrautų su jais.
Aš asmeniškai jaučiuosi nepaprastai palaimintas, galėdamas dirbti Svamio projekte-numylėtiniame. Kai galvoju apie tuos nutikimus, kurie rodo Svamio meilę Savo studentams, jų gausybė stulbina!
Kartą vienas sekėjas Svamiui pasakė: „Svami, kad galiu gauti Tavo daršaną, tai yra mano ankstesnių gyvenimų nuopelnas.“ Svamis meilingai į jį pasižiūrėjo ir tarė: „Visi tavo ankstesnių gyvenimų nuopelnai pasibaigė tuomet, kai Mane pamatei pirmąjį kartą. Dabar tiek daug Mano daršanų tu gauni tik dėl Mano gerumo.“ Dėl Jo gerumo ir aš galiu būti instrumentu Jo darbuose, net Jam ir nesant fiziniame kūne.
Tik Jo malonės dėka aš ir dabar sėdžiu prie Jo lotoso pėdų – tokiu laiku, kai milijonai sekėjų visame pasaulyje mano, kad Jam palikus fizinį kūną Jo čia daugiau nėra. Ką galiu pasakyti? Esu ir būsiu be galo dėkingas už gautą Jo meilę ir malonę. Meldžiu tik vieno – kad visuomet Jo rankose būčiau fleita, iš kurios sklistų nuostabi Dieviško grojimo melodija.
Šaltinis: saivrinda.org
