Iš kur atsiranda šventieji pelenai – vibhutis?

Autorius: Aravind Balasubramaya

Stebuklingų šventųjų pelenų gamyba

Jie vadinami vibhučiu (vibhuti), nes suteikia gerovę, pelenais (bhasma), nes sudegina visas nuodėmes, „nušviečiančiais“ (bhasitam­), nes didina dvasinį grožį, „naikinančiais“ (ksharam), nes naikina grėsmes, ir „saugančiais“ (raksha), nes tai apsauga nuo blogųjų dvasių intrigų. Štai taip vibhutis šlovinamas Brihad Jabala Upanišadoje, viename iš senųjų dvasinių tekstų. Žodžiu „vibhutis“ paprastai vadinami šventieji pelenai, kuriais hinduistai tepasi kaktą. Jie lieka sudeginus medį ir sausą karvių mėšlą, kurie aukojami ugniai Vedų apeigų metu (yajna). Žodžiai „vibhutis“ ir „pelenai“ turi tam tikrą simbolinę reikšmę keliuose lygmenyse. Svarbiausias iš visų – tai tiesa, kad pelenai yra visko, kas žemiška ir materialu, pabaiga. Vibhučio taškas ant kaktos – tai tvirtas priminimas žmogui, kad pasaulis yra praeinantis ir laikinas, todėl savo gyvenimą ir laiką reikia skirti tam, kas dera žmogaus prigimčiai. O tai siekimas didžiausio turto – savo tikrosios tapatybės, atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“

Žodis „vibhutis“ irgi nurodo tą patį siekį. Sanskrite bhuti reiškia turtą arba lobį (aishwaryam), vi – tai, kas nepaprastai vertinga. Pats didžiausias ir vertingiausias lobis yra „tai, ką radus daugiau nieko nebereikia ieškoti“ arba „tai, ką sužinojus, žinoma viskas“. Ir būtent dėl to dažnai sakoma, kad tam, kuris „dėvi“ vibhutį, daugiau nieko kito dėvėti nereikia. Todėl didis Viešpats Šiva ir garbinamas kaip Digambara – tas, kuris apsigaubia vien tik dangumi, nes Jis „apsirengęs“ vibhučiu. Šiva, dėvintis vibhučio apdarą, skelbia tiesą, jog Jis yra atskiras nuo visos būties, nors ir padengtas ja pačia! Vibhutis primena ir istoriją, kaip Viešpats Šiva sudegino troškimų dievą (Kama Deva). Ši istorija skelbia, kad troškimai galiausiai virsta dulkėmis (vibhučiu).

Vibhučio galia

Būdamas vaikas išgirdau trumpą, bet neužmirštamą pasakojimą apie vibhučio galią.
Kartą Viešpaties sekėjas, kurio kaktą puošė ryškus vibhučio taškas, eidamas mišku priėjo prakeiktą šulinį. Pasakojama, kad tai buvo šulinys į pragarą. Keliautojas išgirdo iš to šulinio sklindančias dejones ir riksmus. Vedamas smalsumo jis priėjo prie šulinio ir žvilgtelėjo žemyn. Tą pačią akimirką dejonės ir šauksmai liovėsi.

Mes dažnai esame naivūs ir net nenutuokiame, 
koks stebuklingas yra tas šviesus mažas taškelis ant kaktos!

Kai suglumęs jis apsisuko eiti toliau, šauksmai vėl pasigirdo. Tada jis dar kartą priėjo prie šulinio ir žvilgtelėjo vidun – ir vėl jį pasitiko visiška tyla. Taip nutiko keletą kartų. Visiškai sumišęs jis priėjo prie šulinio ir sušuko:
– Ei! Ar yra kas nors tenai apačioj?
Atsakymo nebuvo. Nusprendęs, kad šulinyje vaiduokliai, keliautojas jau ruošėsi nueiti, bet išgirdo balsą:
– Pone! Prašome, nenueik! Tai šulinys, vedantis į pragarą. Mes visi čia kenčiame. Tavo buvimas suteikia mums palengvėjimą.
Nustebęs žmogus paklausė:
– Kaipgi mano buvimas suteikia jums paguodą? Aš nesu nei šventasis, nei Atpirkėjas!
– Pone, kaskart, kai pažvelgi į šulinį, nuo tavo kaktos nukrenta vidun žiupsnelis vibhučio! Tai suteikia mums didžiulį palengvėjimą.

Šis pasakojimas visam laikui išliko mano širdyje ir aš visa širdimi gerbiu ir dievinu vibhutį.

Paramam Pavitram Baba Vibhutim

Bhagavano Šri Satjos Sai Babos sekėjai vibhučiui skiria ypatingą dėmesį ir reikšmę. Baba nuo pat vaikystės, ypač kai paskelbė apie savo avatarystę, iš oro materializuodavo vibhutį ir duodavo jį nuo įvairiausių negalavimų arba kaip visokeriopą palaiminimą – ir žemišką, ir dvasinį. Vibhutis, kurį Jis dalindavo, buvo nesuskaičiuojamų rūšių ir skirtas įvairiausiems tikslams. Kartais jis būdavo tarsi kietas gabalėlis, bet dažniausiai milteliai – smulkūs, grūdėti ar dribsnių pavidalo. Būdavo kvepiantys arba aitrūs, sūrūs arba saldūs, o kartais visiškai beskoniai. Spalva balta arba juosva, ar bet kokio tarpinio atspalvio. Kartais, kai Jis pasukdavo ranką materializuodamas vibhutį – atsirasdavo ir indelis su vibhučiu! Babos ryšiui su vibhučiu aprašyti Jo biografas prof. N.Kasturis paskyrė net atskirą skyrių, pavadinęs jį „Pasukimas ranka”.

Panacėja nuo visų šio ir kito pasaulio ligų.

Iš tiesų Svamis pavertė vibhutį tam tikra Sai sekėjo „vizitine kortele“. Posme, kurį gieda savo melodingu balsu, Jis skelbia:

Kolanuku Kaluvaye Shringaaramu
Aakashamunaku Chandrude Shringaaramu
Samudramunaku Alale Shringaaramu
Swami Bhaktulaku Vibhutiye Shringaaramu
(Lotosai – ežero puošmena. Mėnulis – dangaus papuošalas. Bangos puošia vandenyną. Vibhutis – tai Svamio sekėjų papuošalas.)



Tad nieko stebėtino, kad kai kurių švenčių, tokių kaip Dasara ir Mahašivaratri, metu Svamis sukurdavo ir išdalindavo didžiulius kiekius vibhučio.

Šiandien visuose susibūrimuose – ir vietiniuose, ir tarptautiniuose, kur susirenkama Bhagavano Šri Satjos Sai Babos vardu, vibhutis tapo didžiuoju prasadu (Mahaprasadam) – malonės dovana visiems sekėjams kaip Mokytojo palaiminimo ženklas.

Vibhučio istorija

Vibhutis atkeliauja tiesiai
iš Dieviškų Rankų.

Nuo tada, kai buvo pastatytas Prašanti Nilajamo ašramas, į Putapartį atvykstanti minia vis didėjo. Putapartis tapo piligrimystės centru visiems žmonėms – visų religijų ir iš visų pasaulio regionų. Tad vienintelis universalus dalykas – pelenai – tapo prasadu, kurio sekėjai trokšta šioje visuotinėje Aukščiausios Ramybės buveinėje. „Laimingieji“ gaudavo vibhučio, kuris būdavo materializuotas dieviško delno mostu. Tačiau kiekvienas norėdavo gauti žiupsnelį šventųjų pelenų ne tik sau, bet šiek tiek jų parsivežti ir į namus kaip Babos palaiminimo ženklą. Tada Svamis pats asmeniškai nurodė, kaip turi būti gaminamas vibhutis.

Pasakojama, kad Svamis pats rinko ir valė karvių mėšlą, jį džiovino ir degino. Gauti pelenai buvo sijojami ir galiausiai virsdavo milteliais, kurie buvo pirmasis vibhučio iš Putaparčio „tiražas“. Visi ašramo lankytojai prieš išvykdami į namus gaudavo po vieną mažą popierinį pakelį su tais pelenais. Kartą 1980-siais ponas Khialdasas (Khialdas), kuriam buvo patikėta rūpintis sekėjų patogumui įsteigtų parduotuvių kooperatyvu, kreipėsi į Svamį su prašymu. Jis pasakė Svamiui, kad sekėjai į savo šalis ir gimtąsias vietas nori parsivežti daugiau vibhučio. Tas nedidelis „gaminamo“ vibhučio kiekis niekaip negalėjo patenkinti net dalies augančio poreikio. Todėl jis prašė Svamio palaiminimo išplėsti vibhučio gamybos padalinį ir leisti jį pardavinėti už labai mažą kainą. Sai Meilės misijoje atėjo laikas įjungti pavarą ir Bhagavanas Baba mielai leidosi į šią „avantiūrą“.

Čia reikia nedidelio intarpo, kuris paaiškins šio straipsnio dvejopą tikslą. Daugelis klaidingai galvoja, kad visas vibhutis, kurį nusiperka ašrame, mokėdami po 2 rupijas už 100 gramų pakelį, buvo „materializuotas“ Svamio, saugomas didžiulėje patalpoje ir dalinamas tais pakeliais. Žinoma, vibhutis yra „sukurtas“ Svamio taip pat, kaip Jo sukurta ir visa visata. Kaip kad didysis sprogimas buvo Viešpaties instrumentas kuriant Visatą, o tėvai yra Jo instrumentai mus paleisti į šį pasaulį, taip pat ir Dieviškajam vibhučiui atsirasti reikalingi ir įrankiai bei procesas.

Gamybos padalinio stoginėje sienelė skiria darbo procesą nuo supakuotos „produkcijos“.

Pirmasis straipsnio tikslas – supažindinti skaitytojus su šiuo procesu. Antrasis tikslas – išsamiai atsakyti į klausimą „kaip gaminamas vibhutis?“. Nuo to laiko, kai 1986 metais Svamis leido pradėti gaminti ir pardavinėti vibhutį, neapdoroti pelenai buvo tiekiami gamintojo iš Palani, Tamil Nadu. Didžiąją vibhučio žaliavos dalį sudarė medžio žievės pelenai ir labai nedidelis kiekis (mažiau nei 1%) sudeginto karvių mėšlo pelenų. Šie pelenai Prašanti Nilajamą pasiekdavo supakuoti maišais po 50 kg. Meilės darbas prasidėdavo tada, kai į tuos pelenus buvo įmaišomi 4 skirtingi kvapai tomis proporcijomis, kurias Svamis nurodė vienai moteriai, vardu Budžama (Bujamma).

Iš daugybės Svamiui Khialdaso pasiūlytų kvapų pavyzdžių buvo atrinkti du kieto pavidalo ir du skysti kvapai. Svamis pasikvietė Budžamą ir nurodė jai į 40 maišų vibhučio žaliavos, atkeliavusios iš Palani, įmaišyti kelis valgomuosius šaukštus skystųjų kvapų ir kelis valgomuosius šaukštus kietųjų kvapų. (Tikslios kiekio proporcijos laikomos paslaptyje. Tiksli receptūra laikoma paslaptyje ir saugoma taip, kaip ir garsioji „Koka kolos“ receptūra. Receptūra perduodama tik žodžiu iš lūpų į lūpas ir niekur nėra užrašyta). Taip į 2000 kg vibhučio įberiami keli gramai kvapų. Posakis „keli gramai“ yra teisingas, nes net šiandien naudojami tie patys šaukštai kvapams atseikėti. Elektroninės svarstyklės proporcijoms nustatyti nenaudojamos!

Palaimintasis šaukštas, kuris iki šių dienų naudojamas matuoti 

įvairių kvapų proporcijoms siekiant gauti tobulą mišinį.

Budžamai buvo patikėta šventa pareiga nurodytomis proporcijomis įmaišyti kvapus į vibhutį. Padedama dviejų darbininkų, ji nuoširdžiai ir sąžiningai atlikdavo savo kasdienę sadhaną „kurdama“ vibhutį. Reikdavo kruopščiai viską išmaišyti, o tai užtrukdavo kelias valandas. Baigus maišyti, daug pastangų reikėjo ir pakuojant vibhutį į pakelius, kurie buvo skirti sekėjams.

Vieną dieną Khialdasas ir dar keli kiti Budžamai pasakė, kad vibhutis nepakankamai kvepia ir paklausė, ar ji negalėtų pridėti kvapų daugiau? Kai ji svarstė tą pasiūlymą, Viešpats aplankė ją sapne ir griežtai perspėjo nedidinti duotų proporcijų. Be to, Jis liepė perpus sumažinti kietųjų kvapų kiekį, nurodytą pradinėje receptūroje, skirtoje 40-čiai vibhučio maišų. Dievo nurodyti pakeitimai buvo padaryti ir proporcijos išliko tokios pat iki šiol.

Dabartinis vibhučio gamybos procesas

Parduotuvės Prašanti Nilajame skyrius, kuris uždirba 

ne pinigus, o sekėjų palaiminimus ir geriausius linkėjimus!

Norėdamas sužinoti daugiau apie Svamio patvirtintą ir Jo dovanotą vibhučio gamybos būdą, patraukiau į Prašanti Nilajame esantį didžiulį prekybos kompleksą Sri Sathya Sai Bhakta Sahayak Sangh. Pirmojo aukšto kampe stovėjo didžiuliai padėklai, ant kurių buvo sukrauti šventųjų pelenų pakeliai po 100 g. Kreipiausi į poną Doraisvamį (Doraiswamy), kuris prižiūri vibhučio gamybą Prašanti Nilajame. Tai, ką jis papasakojo, mane apstulbino.

Ar galite bent nuspėti, kiek Prašanti Nilajame per metus nuperkama vibhučio? Iš tikrųjų, dabar nustokite skaityti, užsimerkite ir apytikriai paskaičiuokite. Kai tai padariau, pamaniau, kad parduotuvės per metus tikriausiai parduoda apie 5000 kg vibhučio. Tikrasis kiekis mane pribloškė. Kasmet vidutiniškai parduodama apie 100 tonų vibhučio – ištisi 100000 kilogramų! O 2010-siais šis kiekis išaugo iki 128 tonų! Ir visą šį kiekį paruošia apie 20 savanorių moterų!

Suprantama, tai paskatino apsilankyti stoginėje (šede), kur dabar gaminamas vibhutis. Kai artinausi prie šedo, esančio ašramo šiaurinėje dalyje už gyvenamųjų korpusų, mane pasiekė šventųjų pelenų aromatas. Pasijutau labai pripildytas. Įėjęs į šedą pamačiau apie 15-20 moterų, tyliai ir stropiai atliekančių savo užduotį – pakuojančių vibhutį. Viena ar dvi iš jų pakėlė galvas, norėdamos pamatyti, kokio atvykėlio siluetas stovi prie durų. Kitos manęs net nepastebėjo. Išsitraukiau kamerą ir foto aparato spragtelėjimas pranešė apie mano pasirodymą. Dabar kelios iš jų pažvelgė į mane, ir tada garsiai paklausiau:
– Ar galiu pasikalbėti su Sanku Ramanijama (Sanku Ramaniyamma)?
– Aš čia, – tarė penkiasdešimtmetė moteris, sandarinanti geltonus vibhučio pakelius. Nuėjęs pas ją prisistačiau. Kai išgirdo, kad atėjau sužinoti vibhučio istorijos, jos akys sužibo.
– Ką aš galiu jums papasakoti? Jūs pavėlavote 2 metus! Dėl senyvo amžiaus Budžama grįžo į savo gimtąjį miestą. Apie vibhučio gamybą ji tikrai būtų papasakojusi šimtus istorijų!
– Norite pasakyti, kad iki pat 2012-ųjų vis dar Budžama maišydavo vibhutį?
– Taip! Kai vibhučio poreikis labai išaugo, buvo pastatyta maišymo įrenginys. Bet net ir tada Budžama prižiūrėdavo kvapų proporcijas vibhutyje. Pasakiusi, kad keliems mėnesiams išvyks „atostogų“, ji išmokė mane, kaip tai daryti. Vėliau sužinojome, kad ji nebesugrįš.

Kalnas įrenginyje sumaišyto vibhučio (kairėje),

kuris supakuotas į geltonus plastiko maišelius ir sukrautas į dėžes (dešinėje)

Tada Ramanijama smulkiai papasakojo, kaip vyksta procesas. Kartą ar du kartus per mėnesį iš Palani atvyksta sunkvežimis su vibhučio žaliava ir maišai iškraunami į jiems skirtą vietą prie šedo. Ramanijama pasemia pilną kibirą vibhučio ir atitinkamomis „šaukštų“ proporcijomis prideda į jį kvapų. Vibhutis kibire kruopščiai išmaišomas giedant dvasines giesmes ir kartojant mantras (jos nėra griežtai nustatytos). Šis vibhučio „koncentratas“ lygiomis dalimis padalinamas į 40 mažų maišelių. Darbininkas Ratnakaras (Ratnakar), pastaruosius 40 metų dalyvaujantis gamybos procese, į maišymo įrenginį supila 1 maišą žaliavinio vibhučio ir 1 mažą vibhučio „koncentrato“ maišelį. Įrenginys valandą maišo vibhutį ir padaro jį tinkamą vartoti. Šis vibhutis didžiuliuose induose transportuojamas į pakavimo zoną, kurią nuo maišymo patalpos skiria siena.

Vibhučio pakavimo evoliucija

Apie 10 moterų į geltonus pakelius beria maždaug po 100 gramų vibhučio. Tie pakeliai keliauja svėrėjoms, kurios kiekvieną pakelį deda ant svarstyklių ir nuima arba pripila į jį vibhučio, kad pakelis svertų tiksliai 100 gramų. Tos moterys pakelius perduoda sandarintojoms, kurios paspaudžia elektrinę rankeną ir pakelius užklijuoja. Dabar Dieviškasis prasadas paruoštas keliauti pas sekėjus.

Viešpaties padėjėjų darbas užtikrina, kad labiausiai atpažįstamas Svamio malonės ženklas

pasiektų kiekvieno sekėjo namus visuose pasaulio kampeliuose.

Ramanijama (apsirengusi melsvai) ne tik maišo vibhutį,

bet ir elektriniu presu užsandarina pakelius.

Vis tik šis pakavimo procesas per du dešimtmečius irgi keitėsi. 1986-aisiais vibhutis buvo pilstomas į geltonus popierinius vokus. Siekiant apsaugoti nuo drėgmės, kad vibhutis nesušlaptų, popierinis pakelis būdavo dedamas į geltoną permatomą plastikinį maišelį ir užrišamas plona balta virvele. Toks sudėtingas pakavimas reikalavo labai įtempto darbo.

1994 metais Svamis beveik aštuonis mėnesius praleido Brindavano ašrame Vaitfilde prie Bangaloro. Suprantama, žmonių minios Brindavane buvo daug didesnės, palyginus su tais laikais besilankančiais Putapartyje. Tuo metu gavęs Svamio leidimą ponas Ručiras Desajus (Ruchir Desai), dirbantis Universiteto padalinyje Brindavane ir iki šiol vadovaujantis Brindavano kooperatyvo parduotuvėms, pradėjo vibhučio gamybą ir Brindavano ašrame. Buvo svarbu patenkinti vis didėjantį sekėjų poreikį įsigyti vibhučio. Ručiras Desajus vibhučio gamybos sudėties formulę iš Budžamos išgavo labai sunkiai. Budžama atskleidė receptūrą tik gavusi patvirtinimą, kad Svamis jam davė nurodymą pradėti vibhučio gamybą Bangalore. Kai kuriomis dienomis per keletą valandų būdavo parduodama daugiau nei 1000 pakelių vibhučio ir atrodė, kad net ir gamybos proceso išplėtimas neišsprendė vis didėjančio vibhučio poreikio. Silpnoji gamybos grandis buvo pakavimo procesas. Norėdamas išplėsti gamybą, kad būtų patenkintas augantis poreikis ir pašalinta ta silpnoji grandis, Ručiras Desajus kreipėsi į Svamį.

Jis informavo Svamį apie esamą pakavimo būdą ir prašė palaiminti naują pakavimo metodą. Įsigijus spausdintų plastmasinių maišelių, juos būtų galima iškart užsandarinti naudojant karštą elektrinį presą. Svamis parinko tinkamą pakelio dizainą ir davė nurodymus, kas turi būti atspausdinta ant maišelio. Taigi dabartinė pakuotė, kurią šiandien matome, atsirado gavus Svamio leidimą ir palaiminimą.

Tikrasis meilės darbas

Ramanijama ir jos atsidavusių savanorių komanda laiko didžiuliu palaiminimu tai, kad gali pakuoti didžiausią brangenybę žemėje – vibhutį! Kartą joms buvo pasiūlytas atlygis už kasdieninį 5-6 valandų sunkų darbą, kurį jos dirba be išeiginių, be atostogų, bet jos kategoriškai atsisakė. „Tai darbas, kurį norime dirbti Svamiui. Argi galime už tai imti pinigus?“

Taip pat yra ir Brindavane, kur savanorių komandai vadovauja ponia Bhutia.

Su Jo vardu lūpose šios pasiaukojančios savanorės tyliai dirba savo kilnų darbą (kairėje).

Sąsiuviniai „Likhita Džapam“ su tūkstančiais Dievo vardų iš viso pasaulio atkeliavo į Prašantį,

kad jų puslapiai taptų vibhučio vokeliais (dešinėje).

Be to, reikia atskiros komandos gaminti ir kitokiems vibhučio pakeliams, kurie ryšių su visuomene, apgyvendinimo ir apsaugos tarnybose kaip prasadas dalinami kiekvienam ašrame apsilankiusiam sekėjui. Šią atskirą komandą sudaro labai senos moterys, kai kurioms jų net virš 80 metų. Jos sėdi ir pakuoja vibhutį per bhadžanas ir po jų. Kaip ir savanoriai, įsitraukę į didžiulį vibhučio gamybos ir pakavimo procesą, šios moterys irgi nesiekia jokio kito atpildo už savo pastangas, tik Jo meilės. Jas galima pamatyti už bhadžanų salės Prašanti Nilajame tyliai dirbančias ir gaminančias mažus pakelius. Tai 10 gramų vibhučio talpinantys pakeliai, kurie sulankstomi iš sąsiuvinių „Likhita Nama Džapa Sadhana“ lapų. Tuose sąsiuviniuose sekėjai kaip savo dvasinę praktiką (sadhaną) tūkstančius kartų parašo Dievo vardą. Kai sąsiuviniai prirašomi, jie keliauja į ašramą ir pavirsta šventųjų pelenų pakeliais.

Vibhutis, suvyniotas į popierių su Jo vardu, 

pasiruošęs skleisti Jo vardo šlovę.

Tai trumpa vibhučio gamybos istorija. Nors čia ir buvo pateikta daug smulkmenų, vienos dar trūksta. Taip yra ne todėl, kad būčiau pamiršęs, bet greičiau dėl to, kad manau, jog tai savaime suprantama ir visi tai žino. Pati svarbiausia vibhučio sudedamoji dalis – Bhagavano Babos begalinė Meilė ir Malonė, kuri visada jame yra!

Yra dar daugiau patyrimų ir pasakojimų, susijusių su vibhučio gamybos istorija, ir vieno straipsnio niekada nepakaks visai tai šlovei aprėpti. Bet jei kuris nors skaitytojas trokšta išgirsti pačius nuostabiausius pasakojimus, geriausias būdas – įsijungti į pasišventusią savanorių komandą ir pakuoti vibhutį, kai esate Prašanti Nilajame ar Brindavane. Tai būtų abipusiai naudinga. Sužinotumėte nuostabių pasakojimų ir gautumėte šansą būti nuostabaus dieviško didžiojo prasado (Mahaprasadam) gamybos proceso dalimi. Gaminančių vibhutį savanorių komanda sulauktų labai reikalingos pagalbos – padidintų savo darbo našumą ir patenkintų visame pasaulyje augančius vibhučio poreikius.

Tie, kurie nori pasišvęsti šiam meilės darbui, prašome susisiekti su Prašanti Nilajamo ašramo ryšių su visuomene tarnyba (PRO, ponu Murali). Norintieji tą patį daryti Vaitfildo ašrame, gali susisiekti su ponu Ručiru Desajumi.

Vibhučio mantra

Paramam Pavitram Baba Vibhutim
Paramam Vičitram Lyla Vibhutim
Paramartha Ištaartha Mokša Pradanam
Baba Vibhutim Idam Ašrajami

Šaltinis: „Sai kelias“, versta iš Radio Sai