„Tai ko gero pirmasis kartas, kada Avataras su sekėjais viešai bendrauja ir po Mahasamadhi“
Panditas Šri Šivkumaras Šarma
Bhagavanas Baba visada sakydavo: „Neprisiriškite prie Mano fizinio pavidalo, žvelkite giliau. Aš visuomet su jumis, aplink jus. Aš saugau jus, kur bebūtumėte!“Kol Baba šioje planetoje buvo fiziškai, turėjau daug patirčių, patvirtinančių, kad Baba yra visur, ir apie tai Sai sekėjams pasakojau įvairiuose straipsniuose. Šį kartą pasidalinsiu savo patyrimais apie tai, kaip Svamis su manimi ir visa mūsų šeima užmezgė kontaktą po Mahasamadhi.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Jis paliko Savo mirtingą kūną, man paskambino ponia Šalini-dži (Bengalūre gyvenančio Šri C. Šrynivaso žmona) ir pasakė, kad Šri Satjos Sai instituto studentas Šri Madhusudanas gauna pranešimus tiesiogiai iš Svamio. Iš pradžių jie negalėjo tuo patikėti, tačiau susitikę su Šri Madhusudanu ir jo perduotuose pranešimuose išgirdę tokių dalykų, apie kuriuos galėjo žinoti tik jie patys ir Svamis, įsitikino, kad Svamis, tęsdamas tarnavimą žmonijai, tą žmogų iš tiesų pasirinko „komunikatoriumi“.Vienas iš pirmųjų darbų, kurie buvo nuveikti vadovaujantis šiais dieviškaisiais pranešimais – tai naujos aukščiausios specializacijos ligoninės Raipure (Čhatisgarho valstijoje) statyba. Kaip viskas vyko, kaip ši svajonė tapo tikrove – visa tai tapo dar vienu patvirtinimu, kad Svamis toliau darbuojasi Žemės planetoje ir sėkmingai kuria pokyčius visos žmonijos labui.
Mane su sūnumi Rahulu Šarma (Rahul Sharma) pakvietė koncertuoti šios ligoninės inauguravimo renginyje. Prieš išvykstant į renginį į mūsų namus užsuko Madhusudanas-dži su Šrynivasu-dži, ir mes visi susėdome kambaryje, kuriame buvo lankęsis Svamis ir palaiminęs mūsų namus (tą kambarį vėliau pavertėme šventykla). Tai buvo pirmasis kartas, kada Svamis su mumis bendravo per Madhusudaną-dži. Buvo neįprasta, bet absoliučiai tikra! Tai, ką Svamis mums atskleidė, buvo žinoma tik man ir mano šeimai, o Madhusudaną-dži tuomet mačiau pirmą kartą gyvenime! Galutinai įsitikinau, kad mes buvome išrinktieji, su kuriais Baba vėl užmezgė kontaktą per Madhusudaną-dži. Tą kambarį mes norėjome atnaujinti ir paversti tikra šventykla. Pasiklausėme Svamio, ir Jis leido mums tai daryti. Dar pridūrė, kad kai šventykla bus baigta, Jis atvyks jos inauguruoti. Savo pažadą Bhagavanas išpildė ir atvyko į inauguraciją; atvykti paprašė ir Šri Indubhajaus dukters Daršanos-dži su savo vyru dr. Atulu-dži. Po to Svamis pas mus lankydavosi dažnai; gaudavome Jo nurodymus ir palaiminimus svarbiais mūsų gyvenimo klausimais.
Skaitytojams norėčiau papasakoti kelis atsitikimus apie tai, kaip patyrėme Svamio visuresybę ir kaip Jis mums vadovavo per Madhusudaną-dži. Kartą vienas mūsų šeimos narys buvo paguldytas į ligoninę; kitą rytą gydytojai ruošėsi atlikti kelis svarbius tyrimus. Nerimavome dėl rezultatų, ir iš nevilties paskambinau Madhusudanui-dži. Paprastai į telefono skambučius jis neatsiliepia. Dažniausiai aš jam siunčiu teksto žinutę, į kurią jis atsako. Bet, mano nuostabai, šįkart atsiliepė. Jis pasakė, kad telefonas suskambėjo tuomet, kai jis meditavo, ir Svamis paprašė į mano skambutį atsiliepti. Paaiškinau jam, dėl ko skambinu. Atsakė, kad paklaus Babos ir man perskambins. Po penkiolikos minučių gavau Svamio perduotą žinutę: „Nėra ko nerimauti. Atlikite tyrimus, viskas bus normalu!“ Kitą rytą, kai sulaukėme rezultatų, jie visiškai atitiko normą!Praėjusiais metais mano sūnus Rahulas Šarma turėjo vykti į JAV. Jis pateikė prašymą JAV vizai gauti, bet iki pat kelionės išvakarių Amerikos ambasada neatsiuntė jokio atsakymo. Paskambinau Madhu-dži, bet jis man pasakė: „Aš Svamio niekada nesu klausęs dėl tokių dalykų kaip viza. Nežinau, ką daryti.“ Atsakiau: „Suprantu tave, elkis savo nuožiūra.“ Po pusvalandžio jis man paskambino ir pasakė: „Svamis sakė, kad Rahulas gali krautis daiktus. Rytoj į JAV jis išvyks!“ Praėjus dešimčiai minučių po šios žinios, Rahulas gavo elektroninį laišką su pranešimu, kad viza jam išduota!
Praėjusiais metais, 2013-ųjų lapkritį, Baba atvyko į mano namus. Pokalbio metu Jis manęs paklausė: „Ką veiksi lapkričio 23-ąją?“ Atsakiau: „Svami, aš būsiu laisvas.“ Jis tarė: „Kartu su žmona atvykite į Putapartį į samadhi daršaną, o 24-tos dienos rytą atvykite į Mudenahalį. Į Mumbajų galėsite grįžti vakare.“
Nedelsdamas užsakiau bilietus. Nuvykome į Putapartį. Per Svamio gimtadienį būti prie samadhi buvo nuostabus išgyvenimas. Po daršano išvykome į Mudenahalį. Atvykęs čia iškart pajutau visur tvyrančią dievišką energiją. Mus nuvedė į interviu Babos rezidencijoje. Pasijutau lyg būčiau grįžęs į ankstesnius laikus, kai antrą dieną po Babos gimtadienio, lapkričio 24-tąją, gaudavome Jo interviu.
Madhusudanas-dži mus nusivedė į kambarį, kur Baba per Madhu su mumis bendravo, palaimino: „Visuomet, kai atvažiuodavote į Mano gimtadienį, kitą dieną Aš jums duodavau interviu. Dabar Aš esu čia, todėl šįkart į interviu jus pasikviečiau Mudenahalyje.“
Kaip ir anksčiau, per interviu mums pasakė daug asmeninių dalykų, kuriuos galėjo žinoti tik Svamis – tai buvo neįtikėtinas patyrimas, ir mūsų džiaugsmas liejosi per kraštus. Į Mumbajų grįžome netverdami džiaugsmu, kad su mumis buvo Svamis!
Mane pasiekė žinia, kad Bhagavanas Baba nusprendė kartu su kai kuriais studentais ir sekėjais gegužės mėnesį vykti į Kodaikanalą. Paklausiau Madhu-dži, ar galėčiau vykti ir aš. Jis atsakė: „Paklausiu Babos ir jums pranešiu.“ Kitą dieną jis man paskambino ir pasakė, kad Baba mudu su žmona kviečia atvykti į Kodaikanalą ir ten surengti koncertą.
Jautėmės pakiliai, juolab, kad tais laikais, kai Svamis buvo fiziniu pavidalu, man neteko su Juo būti Kodaikanale. Likus trims dienoms iki išvykimo žmona ūmai sukarščiavo, ir gydytojai jai patarė niekur nevažiuoti. Pranešiau Madhu-dži, kad mano žmona labai susirgo, todėl į Kodaikanalą atvyksiu aš vienas. Didelei mūsų nuostabai, likus dienai iki kelionės, mano žmona, nors ir sirgdama, pasakė: „Važiuosiu ir aš.“ Taigi, nepaisydami gydytojų patarimo, į kelionę išvykome kartu. Mūsų skrydis vėlavo, nes lėktuve, kuriuo turėjome skristi, buvo aptikta gedimų ir jį reikėjo pakeisti kitu. Į Kodaikanalą atvykome vėlų vakarą.
Kitą rytą mus pakvietė į interviu su Svamiu. Kaip įprasta, bendravome per Madhusudaną-dži. Aš pasakiau: „Baba, labai atsiprašome, kad negalėjome atvykti vakar.“ Savo nepakartojamu stiliumi Baba tarė: „Taip, ji sirgo, todėl jos ligą pasiėmė lėktuvas; lėktuvas susirgo, o ji pasveiko!“
Baba paprašė manęs tą vakarą pagroti klasikinių ragų ir bhadžanų, taip pat su studentais pasidalinti savo patyrimais. Ir groti, ir stebėti, kaip Baba bendrauja su auditorija – tai buvo neįtikėtini patyrimai. Tą vakarą studentams pasakiau: „Ko gero tai yra pirmasis kartas viso pasaulio civilizacijose, kada Avataras su sekėjais viešai bendrauja ir po Mahasamadhi. Nemanau, kad taip kada nors būtų buvę!“ Mačiau, kaip studentai užduoda klausimus, o Baba į juos atsako – taip, kaip Jis tai darydavo ir anksčiau.
Manau, kad Baba pasauliui skelbia: Jo darbas tarnauti žmonijai nesustos net Jam nesant fiziniame kūne. Ar tai būtų naujų ligoninių, ar naujų mokyklų atidarymas, ar tai būtų pagalba vargstantiesiems – viskas vyksta kaip ir anksčiau. Manau, kad Jis ir toliau palaiko ryšį su mumis visame pasaulyje – tol, kol sugrįš vėl, kaip Prema Sai!
Šaltinis: Sai Vrinda
